Kasdienybės įkvėpti kūrybiniai etiudai: eilėraščiai, pamąstymai, dienoraštis, perskaitytų knygų apžvalgos
Oras puikus, bet nuotaika - tikra katastrofa. Atrodo, kuo smarkiau šviečia saulė, tuo sunkesnė galva. Argi tai ne apniukusios, lietingos dienos savijauta? Išskirtinis savęs pojūtis, lyg aš nebūčiau aš, o kokia sena sena ragana, kuriai nusibodo sėdėti prie trobelės ant vištos kojelės. Tiesą pasakius, įkyrėjo viskas iki gyvo kaulo. O taip, būna ir man tokių niekam tikusių nuotaikų, nežinia iš kur atsiradusių ir nežinia kam reikalingų.
Tokiomis dienomis kaip ši imu abejoti ir tai darau taip pavyzdingai, kad vakare jau bijau kitos dienos. Ką man daryti, kaip pasielgti, kaip perlipti save ir būti drąsiai? Bailumas - mano didžiausias trūkumas. Nė pati nesuprantu, kodėl esu tokia nedrąsi. Vien todėl, kad bijau iššūkių, vis dar sėdžiu ant sofos ir auginu vaikus, nors širdis veržiasi į pasaulį, nori atrasti, pamatyti, sužinoti ir pažinti.
Aš pati užtveriu sau kelią - pastatau sieną iš abejonių ir klausimų "o kas, jeigu... nepavyks?" Ir, kas blogiausia, apsisukus einu atgal, nes kam gi bandyti, jeigu vis tiek nepavyks. Elgiuosi pagal proto nustatytas normas, vadovaujuosi logika ir kenčiu dėl to, nes jau kas kas, bet logika nėra mano varikliukas - aš esu širdies žmogus. Tik nesuprantu, kodėl jos nebeklausau, kodėl nebesiveržiu į priekį, į svajonių išsipildymą, kodėl nebekopiu į stiklo kalną, laimės žiburį, kodėl neieškau atsakymų į man rūpimus klausimus?
Gal atsakymas visai paprastas? Žiūrėjau filmą "Narnijos kronikos: Aušros užkariautojo kelionė". Jame buvo pasakyta, kad ypatingi dalykai nutinka tik ypatingiems žmonėms. Gali būti, kad aš esu viso labo įprastas žmogus, tas, kurio gyvenimas tiesus kaip nubrėžta linija, be ambicijų, be didesnių tikslų, kuriam gerai kaip yra, kuris vengia nepatogumų ir nesuka sau galvos dėl rytdienos.
Retkarčiais liaujuosi save kankinusi ir vėl imu mėgautis šia akimirka. Guodžiu save, kad visos abejonės kada nors išsisklaidys. Turiu būti užsispyrusi ir neduoti joms pagrindo sugrįžti. Geriau juk mėgautis saule, kai ši šviečia, negu verkti dėl lietaus, kuris galbūt lis rytoj. Anksčiau ar vėliau geras oras virs blogu. Bet ne šiandien ir ne dabar. Lauke 22 šilumos, geriau sodinti gėles ir jas laistyti, auginti, kurti, džiaugtis, išnaudoti gražią dieną, nes juk geras oras - tai blogo oro užuomina. Bet dėl blogo oro skųsiuosi tada, kai debesys žeme ridensis. Tik tada.
I. Vito
Savaitgaliai man - kažkas nuostabaus. Ypač pandemijos laikais, kai šeimos samprata susitraukusi iki pačios mažiausios savo supratimo ribos. Dabar verdame savo ir šeimynykščių sultyse, kunkuliuojame, nerasdami vietos atsitraukti, išgaruoti kur nors atokiausiame namų kampe, kad ir vėl galėtumėme šypsotis, būti kantrūs ir jausti džiaugsmą buvime kartu.
Tačiau nepaisant tos, kartais net ir laimingiausias šeimas ištinkančios trinties (niekas negali pabėgti nuo fizikos dėsnių), savaitgaliais aš pajuntu tikrą laisvę. Vaikams nereikia mokytis, vadinasi, atkrinta sarginio šuns funkcija. Tikrai taip ir jaučiuosi, kaip sarginis šuo, nes lakstau iš vieno kambario į kitą ir vis loju: daryk, nemiegok, daryk. Bet šeštadienį ir sekmadienį nieko panašaus daryti nereikia - aš vėl atvirstu į mamą, į žmoną, į žmogų. Tomis dienomis mėgaujuosi galėdama išvirti pieniško sriubos ar košės vakarienei, pasivaikščiojimais, rašymu, skaitymu, net stalo žaidimais, galėjimu būti tik šeima, tokia, kokia buvome pratę būti anksčiau, dar prieš susipažįstant su Covid-19.
Korona pakeitė mūsų kasdienybę, suspaudė gyvenimus tarp keturių sienų, surišo rankas ir užteršė protus. Kiekvieną dieną atsikėlusi jaučiu padarinius - galvos skausmą dėl rytdienos. Ateitis nebeatrodo tokia graži, kokia būdavo anksčiau. Skaudžiausia dėl vaikų; jiems nevalia normaliai eiti į mokyklą, sportuoti, susitikti su draugais, dūkti žaidimų kambariuose, lankyti būrelius, dalyvauti išvykose ir ekskursijoje, nekalbu jau apie tuos užsiėmimus, kurie ir suaugusiems uždrausti: baseinas, kino teatrai, kavinės, muziejai, galų gale kelionės. Visa dabar komplikuota iki negalėjimo, net laisvė, jau ir anksčiau buvusi gana reliatyvi, koronos metu tapo bene neapčiuopiama. Ji užfiksuota popieriuje, Konstitucijoje, bet vis tiek mes nė vienas nežinome, kas ji tokia yra, nes esame nuolat varžomi mūsų pačių įsitikinimų, kurie, paprastai visai nėra mūsų pačių, o visuomenės suformuoti. Mes gyvename normų ir taisyklių apsupti, įspraudžiame save į "o ką kiti pagalvos" kampą, apsikarstome baimėmis ir kompleksais, užsisklendžiame, atsiribojame, bėgame vis dairydamiesi atgal ir patys nesuprantame, kodėl vis nepasiekiame savo tikslo - laisvės. Atsakymas labai paprastas, nes ji yra viso labo siekiamybė, iliuzija, kaip Eldoradas, utopija, Rojus, svajonė.
Kai tai suvoki, pasaulis tampa kur kas liūdnesne vieta gimdyti ir auginti vaikus. Ir vis dėlto atėjus savaitgaliui jaučiu tą nesama laisvę. Gal esu per naivi, per patikli, per didelė svajotoja ar nepataisoma optimistė ir užtai tikiu, kad dar ne viskas prarasta, kad kada nors ateis geresni laikai. Juk visada taip - po nakties ateina diena, po lietaus pasirodo saulė, po žiemos pražysta pavasaris... Laisve reikia tikėti, kaip tikime mums nesuprantamais dalykais ar reiškiniais. Užtai tikiu, ir labiausiai tikiu savaitgaliais, nes tada juk net ir aštriausi protai pasiima atostogų, kad tiesiog pabūtų su tais, kuriuos labiau už viską myli.
I. Vito
Su savimi pabūti - gera. Išėjau ir mėgavausi kiekviena minute, net kai kojos pavargo, o iki namų dar buvo likęs geras kilometras. Tačiau man vienuma daug vertingesnė už nuovargį, nes tada galiu girdėti save ir pasaulį.
Kartais nuliūstu, kai išėjusi pabūti su savimi sutinku daug žmonių. Miestas - nieko nepadarysi, žmonės čia gyvena tuntais, kaip kokiam koraliniam rife žuvys ir kiti jūros gyvūnai. Vienatvė galima tik užsidarius į savo namus, su labai gerai nuo garso izoliuotomis sienomis.
Lauke tuo tarpu knibžda žmonės. Iš pradžių erzina, kad nėra nė vienos ramios vietelės, kurioje ir grynu oru pakvėpuotum, ir pamąstyti niekieno netrukdoma galėtum. Bet sutikusi pirmą žmogų, kuris pasilabina ir nusišypso, imi abejoti, ar vienumoje iš viso galėtumei būti laiminga.
Vokietijoje žmonės šypsosi svetimiems ir, lyg to negana būtų, dar ir sveikinasi. Kai buvau dar naujokė šioje šalyje, labai stebėjausi tokiu neįprastu man reiškiniu. Dabar džiaugiuosi tuo ir pati propaguoju, nes toks elgesys sujungia į vieną bendruomenę. Kiekvienas "labas" dovanoja jausmą, kad tave priima, pripažįsta savu, vertina ir gerbia. O šypsenos tiesiog praskaidrina nuotaiką. Jeigu tau žmogus šypsosi, tu automatiškai nusišypsai atgal - kūnas reaguoja pats, lūpų kampučiai pakyla, akys prisipildo šilumos.
Gal vienatvės man taip ir nereikia. Na, kartais tik, o kitais kartais visai smagu pabūti tarp žmonių ir su žmonėmis. Sveika pusiausvyra tarp bendravimo ir vienatvės yra mano laimės pagrindas. Užtai būnu visaip, net ir vienumoje, jeigu tik turiu galimybę, ir džiaugiuosi, liūdžiu ar tiesiog esu, kad sustiprėčiau ir užaugčiau, pažinčiau save ir galėčiau būti atvira mane supančiam pasauliui.
I. Vito
Iškrovos diena. Galvojau ištversiu iki kito ryto tik su arbatėlėmis ir vandeniu, nes gi reikia save patausoti. Be to, noriu padėti regeneruotis savo kamieninėms ląstelėms. Jeigu nuolat valgau, jos neturi laiko nuo angliavandenių skaidymo pereiti prie riebalų. Tam joms reikalinga bent jau para be valgio.
Rytas praėjo puikiai, jokių norų ir pageidavimų, skrandis pagurguliavo du kartus ir davė ramybę. Susitvarkiau namus, apsipirkau, pasodinau gėles balkone, pasivaikščiojau, netgi paplepėjau su jaunėlio klasioko mama ir tik grįžus namo supratau, kad nuo savęs nepabėgsiu - pica mane palaužė.
Bet rytoj ir vėl bus diena. Stengsiuosi iš naujo, nes jaučiausi puikiai - energinga, žvali, laisva nuo galvojimo apie maistą... Vienintelė bėda, kad valios užtenka tik dešimčiai valandų.
O aš taip norėjau aprašyti savo iškrovos dieną! Tiesa, norėti nedraudžiama ir net gi nemokama. Va, jeigu kas nors apmokestintų norus, tai norėčiau tikrai kur kas atsakingiau. Užsimanai ir įgyvendinti, nes kitaip juk pernelyg brangu būtų.
Brangu yra ir nesaugoti savo sveikatos. Aš nesaugau. Aš ryju saldumynus taip, lyg rytoj jų jau nebūtų. Apgailėtina, tačiau tokia tikrovė. Mano meška nesutramdoma, nors tikrai mėginau ją tramdyti ir su Beatos Nicholson, Rositos Kanapeckaitės ir Odetos Blažienės knyga "Sutramdyta meška", ir su Vaidos Kurpienės knyga "Liekna visam gyvenimui", su protarpiniu badavimu, su glotnučiais, keto dieta, dar galybe kitų principų, valgymo, lieknėjimo bei gyvenimo būdo programų. Tačiau rezultatas būdavo/yra visada tas pats - padidėjęs svoris.
Nesiskundžiu, blogai nėra. Blogai būti ir negali, nes mano stiklinė visada puspilnė. Tik liūdna truputėlį, kad nesu ta, kurios koja į pelenės kurpaitę tilptų. O man juk net ne kurpaitės, ne princo ir ne jo karalystės reikia - aš noriu lieknos talijos.
Ak, kaip gerai, kad rytojus išauš ir gyvenimas man vėl dovanos progą pabandyti iš naujo. Vien už tai negaliu jo nemylėti. Nes mylint lengviau...
I. Vito
Treška galva. Visą dieną sėdėjau prie kompiuterio ir, kaip visada, nieko doro nenuveikiau. Sakykime, investavau laiką į savo ateitį. Taip juk irgi galima save paguosti, kai suvoki, kad diena buvo bergždžia kaip sena karvė.
Nepaskaičiau, neužbaigiau suplanuotų darbų, neišėjau pasivaikščioti - nepadariau nieko, kas suteiktų pilnavertiškumo jausmą. Tiesa, parašiau šiandienos eilėraštį, netgi du. Galiu savimi didžiuotis (sarkazmas).
Tačiau diena dar nesibaigė. Nepasiduosiu. Kai vaikai miegos, vyras palaimingai snaus ant sofos, aš perskaitysiu savo dienos normą - 10 lapų ir į lovą keliausiu su aukštai iškelta galva.
Nenoriu tokių nevaisingų dienų, bet jos, kaip tyčia, mane lanko dažnai. Be saulės, apsiniaukusios, kai nežinai, kodėl nuotaika krenta kaip pamuštas lėktuvas, nors, atrodytų, gyvenimas, kurį gyveni, visai neblogas.
Atsidarau balkono duris, kad šviežio oro cirkuliavimas pravalytų užsigulėjusias smegenis. Kambarys nušvinta dienos šviesoje, ji veržiasi pro atviras duris į vidų ir praskaidrina mano nuotaiką. Trumpam. Kartu su šviesa veržiasi grynas oras. Trumpam. Tada ima veržtis kaimyno cigaretės dūmai. Kurį laiką inhaliuoju juos ir viliuosi, kad šis tuoj baigs rūkyti. Girdžiu caktelint žiebtuvėlį - prisidega antrą cigaretę. Uždarau balkoną ir mano diena vėl apsiniaukia.
Niekas nepakeis pasivaikščiojimo. Kodėl neišėjau? Kodėl? Graužiu save dėl praleistos progos. Rytoj. Eisiu rytoj. Bet ar tikrai? Juk myliu pasivaikščiojimus. Kokiai sugedusiai reikia būti, kad nedarytum to, ką myli?
Į retorinius klausimus atsakymų arba nėra, arba jų tiek, kad nepasimoka pradėti gilintis. Šiandien nesu filosofiškai nusiteikusi. Užmiršau, kad apsiniaukusiomis dienomis reikia įsijungti šviesą.
I. Vito
Agnes Martin-Lugand knygą "Laimingi žmonės skaito ir geria kavą" nusipirkau tik todėl, kad labai mėgstu skaityti knygas, kurių veiksmas vyksta Prancūzijoje. Jaučiu keistą potraukį prancūzams, nors niekada nesu nė vieno sutikusi. Prancūzijoje irgi niekada nebuvau, nors tikrai kada nors nuvažiuosiu, juo labiau, kad ne taip ir toli tas Paryžius.
Taigi nusipirkau, pasidėjau "ant akių" ir šiandien perskaičiau. Ne, ne perskaičiau, o surijau per kelias valandas, tarsi ne knyga tai būtų buvusi, o labai geros draugės istorija, papasakota prie kavos puodelio.
Visko buvo beskaitant:
*verkiau, nes kai pasisuka kalba apie vaikus ir mylimus vyrus ir dar šitaip įtaigiai, tai negaliu nieko sau padaryti - skauda širdį lyg man pačiai ji būtų sudaužyta;
*pykau - negaliu kitaip, jeigu protagonistė turi rimtą priežastį, tai ir aš ją turiu;
*mylėjau, o kaip aš mylėjau! Net skruostai degė, karštis mušė, širdis virpėjo iš susijaudinimo;
*kentėjau kiekviena savo širdies kertele;
*nusivyliau, kai pabaiga nebuvo tokia, kokios tikėjausi.
Tai viena tų knygų, kurias perskaičius nesigailima. Ji trumpa, aiški ir apie meilę. Tuo viskas ir pasakyta. Daugiau nieko nereikia pridurti, tik imti į rankas ir skaityti, o po to dar ilgai galvoti, ką aš daryčiau, jeigu man taip nutiktų, kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau? Ar ir aš išvažiuočiau gyventi į kitą šalį, ar ir aš įsimylėčiau iš naujo? Nežinau, nieko nežinau, nes viena galiu galvoti, o kitaip elgtis nutikus nelaimei. Tačiau galiu susitapatinti su pagrindine veikėja, galiu išjausti autorės parašytus žodžius ir pasisemti įkvėpimo gyvenimui.
Mano santykis su tyla - labai intymus. Man jos reikia, kaip kitam gal reikia pokalbių. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos ir esu dėkinga likimui, kad mano dienose yra tylos oazės, kuriose aš atsigaunu, pabūnu su savimi ir savo mintimis, net su savo rūpesčiais. Tyla man tarsi kokonas, kuriame aš transformuojuosi į geresnį žmogų: nurimstu, pailsiu, atsigaunu - augu.
Mums visiems reikia tylos. Visa prasidėjo tyloje, be didesnio triukšmo. Triukšmas mus susargdina, jis atima poilsį, erzina, jautrina iki beprotybės, kol sprogstame kaip kokie muilo burbulai ir paskui dar ilgai ieškome savo detalių, kol vėl sudėliojame save iš naujo, jeigu iš vis sudėliojame.
Jei rinktis triukšmą, tai tada tik gamtos: vėjo, vandens, malkų traškėjimo laužavietėje, paukščių, bičių, medžių... Triukšmas, kuris toks pats natūralus, kaip mūsų kvėpavimas. Aš kvėpuoju gamtos ritmu, ieškau sąlyčio su ja, džiaugiuosi kiekvienu žiedu ir nauju lapeliu pavasarį, svaigstu nuo visuotinio žydėjimo grožio ir kvapo, nuo bičių dūzgimo, nuo lietaus vasarą, auksu apsipylusio rudens, baltos žiemos ir nuo debesų lengvumo. Gamtoje tiek daug galima atrasti, net metų metus vaikščiodama pro tą patį medį aš jį kasdien išgyvenu kitaip. Ir ne nuostabu, juk ir mes patys keičiamės su kiekviena prabėgusia minute, ir pasaulis aplink mus kinta. Dukart į tą pačią upę neįbrisi, kaip dukart ir tos pačios sekundės neišgyvensi - visa juda į priekį, neišvengiamai keičiasi, mums telieka nuspręsti, kaip mes į tai reaguosime: ar džiaugsimės tais pokyčiais, ar gedėsime praeities.
Aš mieliau renkuosi džiaugsmą ir rekomenduoju jį kiekvienam abejojančiam, kiekvienam besiilginčiam to, kas kažkada buvo ir praėjo. Pabūkite tyloje jos nebijodami. Tyla niekada nebūna bebalsė. Tokios tylos Žemėje nėra. Kai išjungiame radiją, televizorių ar kitokius triukšmadarius, išgirstame save, savo širdies plakimą, kvėpavimą, už lango giedantį paukštį, kniaukiančią katę ar lojantį šunį. Gamta randa savo kelia į mus, jeigu tik duodame jai progą. Klausykimės sąmoningai, bet neleiskime savo mintims užkariauti tylos. Klausykimės garsų, jei ne namuose, tai gamtoje, toliau nuo automobilių, lėktuvų, žmonių - tylos garsų, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Nes tylos garsai - gydo.
I. Vito
- Na, dabar jau pavarysiu! - trinu rankomis, atsikėlusi anksčiau, kad vaikams dar nenubudus galėčiau rašyti.
- Labas rytas, mama, - išgirstu iš vaikų kambario.
Planai nuplaukia. O aš labai ir nepergyvenu, nes baisu man prisėsti ir paskaityti, ką esu parašiusi. Baisu, kad neskambės taip, kaip aš tikėjausi, bijau, kad mano protagonistai - neužkabinantys, necharizmatiški, pernelyg silpnų charakterių, neišbaigtomis biografijomis... Aš bijau, kad rašau veltui, kad niekam nebus įdomu, kad daugybėje knygų, kurias parašė kiti, geresni, talentingesni, protingesni ir kur kas labiau išmaną savo amatą rašytojai, jau buvo išsakyta visa, ką aš mėginu pasakyti. O visų blogiausia, dažniausiai net nenutuokiu, apie ką norėčiau kalbėti ar jau kalbu. Mano kūryba, man atrodo, yra apie nieką...
Tokių akimirkų, kai nebežinau kuria linkme man keliauti, yra tiek daug, kad kartais jaučiuosi kaip be vietos. Ką man daryti, kur ir į ką kreiptis? Nemėgstu prašyti pagalbos, kažkodėl tikiu, kad mano problemos yra tik mano problemos ir kitų žmonių nereikia jomis varginti. Užtai niekaip neišsikapstau iš savo duobės, į kurią įkritau gimus vaikams.
- Užsisėdėjai, - pasakė mano draugė, kai paatviravau apie savo baimes.
Tikrai - užsisėdėjau. Dabar pasaulis atrodo pernelyg didelis ir triukšmingas, gerokai didesnis negu buvo anksčiau ir tokios kaip aš jame niekam nereikia. Vėl tas mano nepilnavertiškumo kompleksas kiša koją, bet aš stipri - išgyvensiu. Galų gale, juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip kad ateis dar šventė ir į mano kiemą. Išlauksiu. Iškentėsiu. Vystysiuos vystysiuos ir išsivystysiu į tikrą Rašytoją. O tada rašysiu ir niekada nesiliausiu, nes rašytojo ir žodžio santuoką gali išskirti tik mirtis.
I. Vito
 |
| Nuotrauka iš test.de, plainpicture / Johner / K. Engstrom |
- Fui, kaip smirda, - susiėmęs nosį sumykia mano vyresnėlis.
- Smirda! - entuziastingai pritaria mažiukas, nes didžiojo brolio žodžiai jam prilygsta dešimčiai Dievo įsakymų.
- Nei čia smirda, nei ką, - paprieštarauju, nes nesuprantu, kaip gali smirdėti arklio obuoliai.
Man mėšlo kvapas - tai vaikystės kvapas, priklausantis prie ūkio darbų, kaimo, laisvės ir nerūpestingumo. Net kai pravėrus langą užuodžiu nuo laukų dvelkiantį aromatą, neraukiu nosies, o mėgaujuosi. O mano vaikai mėgaujasi traukdami į plaučius išmetamųjų dujų kvapą ir iš malonumo net užsimerkia. Miesto kvapo aš nemėgstu - gatvės, namai ir net medžiai apsinešę pilku sluoksniu, šaligatviai numyžti ir apšikalioti šunų - visa trenkia išmetamosiomis dujomis ir šunimis. Vasarą aš nuolat laukiu lietaus, kad bent vienai akimirkai galėčiau įkvėpti gaivaus oro gurkšnį, kvepiantį švaria lapija, žole, žiedais, vėju, bet ne smalkėmis, dulkėmis ir asfaltu.
Užtai geriau uodžiu arklio obuolių kvapą. Na ir kas, kad mėšlas - aš už natūralumą. Dar ne visai taip, kaip galintys sau jį leisti, bet po truputį judu ta linkme.
Vaikštau po laukus, miškelius ir parkus, stebiu paukščius, upelio tėkmę, vėjo judinamas medžių šakas, saulės ir šešėlių žaismą, ramiai žolę rupšnojančias karves ir žmones, tokius kaip aš, ieškančius ramybės ir norinčius pabėgti nuo miesto triukšmo ir kartais net nuo savęs pačių.
Kai vaikštau viena, girdžiu vėją. Jis ūžia pro ausis ir užgožia pašalinius garsus. Tada visos mintys pasitraukia ir galva atrodo tuščia tuščia. Panašus, tik daug intensyvesnis, jausmas aplanko po apsilankymo prie jūros. Visą dieną klausaisi bangų mūšos, leidi joms skalauti ne tik kojas bet ir smegenis, išplauti tai, kas slegia, kas nereikalinga, o vakare, keliaujant į savo viešbučio kambarį, jautiesi pavargęs, galva atrodo ištinusi nuo tuštumos ir laisvės.
Man reikia tos laisvės, kad ir vėl galėčiau būti dėl savo vaikų, vyro ir savęs pačios. Man reikia gamtos kvapų ir garsų, reikia jos platumų, kalvų, medžių ir vandens, reikia saulės, vėjo, lietaus ir sniego. Juk taip gera užsimiršti ir pasidžiaugti geltonomis narcizų galvelėmis, pūkuotais kačiukų pilveliais pasidabinusių paprastųjų blindžių šakelėmis, ančių porele, snaudžiančia upeliuko pakrantėje, genio kalenimu, bitės atkaklumu ir tų pačių arklių grakštumu bei sugebėjimais visur palikti aromatingus obuolius.
Uodžiu kaimo atodūsiais kvepiantį orą ir jaučiuosi atostogaujanti. Trumputį atokvėpį nuo rutinos, smegenų išeiginę, šventę akims, nosiai ir širdžiai - visa tai dovanoja pasivaikščiojimas gamtoje.
I. Vito
Vakar rašiau apie pavydą ir kaip man sunku be jo gyventi. Mes kaip kokie du neoficialią sutartį pasirašę partneriai - vienas kitą kontroliuojam, tik pavydas - pagal save, o aš - pagal save.
Taigi susitikau šiandien su savo drauge. Ji numetė šešis kilogramus ir jaučiasi puikiai. Aš nesisveriu, nes bijau pamatyti skaičius, ir jaučiuosi nepuikiai. Kadangi mano draugei sekasi geriau, tai jai, žinoma, pavydžiu. Aš irgi norėčiau palengvėti, bet kaip nors be pastangų - stebuklingai. Geriausiai būtų rytoj atsikelti ir jau būti sukūdusiai. Ech, tai būtų šventė...
Deja, be pastangų nėra ir rezultatų. Bet mano pavydui nė motais. Jis mojuoja man palei nosį rankomis, vis primindamas apie save, vis sukinėdamasis aplinkui, kad tik nepraleistų tinkamos progos įkišti savo trigrašį. Jam geriau, kai aš susipykstu su logika ir imu svajoti apie greitą svorio metimą, apie liekną taliją ir jėgų antplūdį. Jis žino, kad tokios svajonės tuoj subliukš kaip kramtomosios gumos burbulas ir aš, apraudodama savo neišsipildžiusius lūkesčius, vėl imsiu pavydėti visoms ir visiems, kurie nėra tokie silpnavaliai kaip aš ir svorio šiaip ne taip atsikrato.
Ką čia daugiau ir bepasakysi - gyvenimas nelengvas, kai įpročiai stipresni už tave patį. Manieji įpročiai tokie stiprūs ir triukšmingi, kad neretai tikrosios savęs net negirdžiu. Ir vis dėlto stengiuosi stumtis į priekį, nekreipti dėmesio į pralaimėjimus ir džiaugtis mažais laimėjimas, nes didelių laimėjimų dar niekada neteko nei uostyti, nei čiupinėti. Ir nenuostabu, kai valia mažesnė už miško mėlynę.
Užtai optimizmas kartais net dangų siekia. Jis turbūt mano kraujyje kartu su raudonaisiais kūneliais lenktynių eina. Čia jau Kūrėjas gudriai sumąstė: šitai, sako, tai geriau nepagailėsiu optimizmo, nes su tais visais savo vidiniais demonais ilgai neištvers. Štai ir gyvenu stora, pavydi, tingi bailė, puikiai įvaldžiusi atidėliojimo technikas ir vis laukiu rytojaus, nes rytas visgi už vakarą protingesnis ir, šiaip, geriausiai viską pradėti nuo pirmadienio (cha cha!). Tegyvuoja taika su savimi ir greita virškinimo sistema!
I.Vito
Pavydas kaip spuogai, staiga iškilę pačiose nepatogiausiose vietose ir taip niežtintys, kad net sienomis lipti norisi. Tačiau kaip ir uodų įkandimų, ar vėjaraupių, taip ir pavydo spuogų nereikėtų kasyti. Trumpalaikį palengvėjimą ir pasitenkinimą juk visada lydį dar intensyvesnis niežulys ir net skausmas. Užtai neerzinkime savęs ir nekiškime nosies į kitų reikalus, tada ir pavydui nebus vietos mūsų gyvenime.
Bet taip jau yra, kad teorija ir praktika ne visada mėgsta bendradarbiauti. Su pavydu irgi panašiai. Čežantis saldainio popierėlis juk išduoda, kad tuoj tuoj kažkas pajaus neapsakomai saldų malonumą. Tai kaip gi nepasižiūrėti, koks tas saldainis, kaip nepaklausti, kokio jis skonio ir iš kur gavo? Vien jau kalba apie saldainį išprovokuoja seilėtekį; net neragavus galiu bene justi to saldainio skonį, kvapą ir lėtą tirpimą ant liežuvio. Mmmm... "Ir aš noriu" nuskamba mano galvoje ir ne bet kokio kito, o to pačio, kurį burnoje varto priešais esantysis/-čioji.
Neturiu valios ir tai mano prakeikimas. Sunku atsispirti, sunku nenorėti - sunku nepavydėti.
Nuolat pagaunu save pavydint vienam ar kitam draugui, pažįstamam, giminaičiui ar net svetimam. Dažniausiai pavydžiu gražios figūros ir gebėjimo valgyti nestorėjant. Pavydžiu jaukaus ir gražaus buto ar namo, gero darbo, komunikabilumo, pasitikėjimo savimi, proto ir nepriekaištingos atminties, sėkmės, laimės ir dar daugybės kitų dalykų, kurie priklauso nuo situacijos, mano būsenos ir mados. Pavydžiu žiūrėdama feisbuke nuotraukas ir įrašus, pavydžiu išgirdusi, kad kas nors ką nors nusipirko, išvažiavo prabangių atostogų, išleido knygą, laimėjo kokį nors apdovanojimą... Visko visiems pavydžiu ir to neslepiu. Jeigu pavydas užeina kalbantis su drauge ar pažįstama, tai ir pasakau kaip smarkiai joms pavydžiu. Nebijau to pripažinti ir neketinu slėpti, nes pavydas - visiškai natūralus jausmas. Aš savo pavydo nesigėdžiu. Apskritai nereikia nieko gėdytis, nes esame kokie esame ir turime teisę tokiais būti.
Bėda tik ta, kad dairymasis į kitus atitraukia mane nuo mano pačios gyvenimo pasiekimų. Jie nedideli, bet vis tiek - mano. Užtai pagavusi save pavydint, iš pradžių tiesiog pripažįstu, kad tikrai pavydžiu. Su prisipažinimu sau suprantu, kad ieškodama aukso pas kitus ir vėl užmiršau, kiek pati jo turiu. Kuo smarkiau pavydžiu, tuo menkesnė jaučiuosi. Šitas menkavertiškumas verčia mane manyti, jog esu neverta laimės. O juk yra atvirkščiai! Kiekvienas yra vertas laimės ir kiekvienas jos turime apsčiai. Manosios irgi pilni kampai! Ji - kiekviename mano žingsnyje, mintyje, darbuose, netgi poelgiuose. Tereikia tik sufokusuoti žvilgsnį į save, į savo gyvenimą ir - voilà - visa vėl gražu ir spalvota.
Tačiau pavydas sugrįžta, kai smalsumo vedina vis pasiklystu kito žmogaus laimėje, piniguose, grožyje, dalykuose, kurie dažniausiai man visai nereikalingi. Pasiklystu, bet dar randu kelią atgal ir todėl esu laiminga ten, kur esu, net jei kartais pagalvoju, kad kur nors kitur būčiau laimingesnė. Svetimo lėkštėje sriuba visada atrodo gardesnė ir nieko čia nepadarysi. Aš esu nepataisoma pavyduolė, kaip kad būna nepataisomi romantikai, naivuoliai ar idealistai. Toks mano kelias - kovoti su savo vidiniais demonais, kurių priešakyje žygiuoja jis - spuoguotasis pavydas.
Jau kurį laiką skaitau Beatos Tiškevič „Vyvenimą“. Atvira knyga apie moters gyvenimą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne ji pati – o aplinka. Tai toji aplinka kalta, jeigu pametame save ir nuklystame į kitų žmonių sukurtus pasaulius. Kiekvienas mes esame atskiros saulės su savomis sistemomis. Įsivaizduokite, kaip negerai aplink saulę keliaujančioms planetoms, jeigu šioji negaluoja. Tuomet pakrinka tvarka, nebelieka stabilumo, išsiardo ryšiai – sistemoje įsivyrauja chaosas.
Ir vis dėlto be chaoso mes nebūtume MES. Kas esame ir kokie tampame, visiškai priklauso nuo to, kaip mes sugebame mumyse ir aplink mus esantį chaosą suvaldyti - paversti kūrybine medžiaga. Tuos sugebėjimus mus padeda išsiugdyti mūsų tėvai, auklėtojai, mokytojai, draugai, pažintys ir patirtys, kitaip sakant, mūsų aplinka. Tačiau nepaisant to, mes visada ieškome priežasčių savyje, lyg nuo mūsų priklausytų kitų sistemų griūtis, pasaulių pabaigos ir katastrofos. Baimėmis, nepasitikėjimu savimi, įsitikinimais ir prietarais uždangstome savo spindėjimą ir paskandiname ne tik save, bet ir savo aplinkinius tamsoje.
Šiandien moters padėtis ženkliai pagerėjusi; mes turime tokias pačias teises ir laisves kaip vyrai. Bent jau oficialiai. Vokietijoje moterų atlyginimai už tokį patį darbą vidutiniškai 18 procentų mažesni negu kolegų vyrų1. Problema puikiai žinoma, o sprendimų vis dar nėra. Kaukti norisi, kai girdi tokius faktus. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių! Politikių ar aukštas pozicijas užimančių skaičius irgi nedžiugina. Bet moterų kvotos2 įvedimas didelių firmų ar organizacijų, viešojo sektoriaus vadovaujančio personalo, tarybos narių tarpe – jau nemažas žingsnis moterų gerovės ir lygybės įteisinime.
Aš džiaugiuosi, kad gyvenu XXI amžiuje, nors, kaip mini ir Beata Tiškevič, moters stereotipas vis dar nešioja silpnutės kvailelės skarą. Tačiau moterys nepasiduoda, jos kovoja už savo teises, kalba, net šaukia, eina iškėlusios aukštai galvas ir niekam nesilanksto, nes moters prigimtis nėra tyli ir paklusni, ji gaivališka, laisva, kūrybinga ir neapsakomai kantri. Tik toji kantrybė anksčiau ar vėliau baigiasi. Negali gi tūkstantmečiais tarnauti vyrui, gimdyti vaikus ir niekada neklausti, o ko gi norėčiau aš, negali būti tik tam, kad tavimi naudotųsi kaip kokiu daiktu. Moteris – ne daiktas, moteris – žmogus ir moteris lygiai taip pat kaip ir vyras turi teisę būti kaip tik nori ir ne kitaip.
