Sugalvoju ir šoku - plaikstos mano blakstienos,
Niekam aš neskolingas, niekam nenusidėjęs.
Mano laisvė didžiulė - negaliu jos aprėpti,
Iš tos laimės netyliu, - mėgstu šaukti ir rėkti,
Iš tos laimės sukuosi, debesų įsikibęs, -
Žemė kantriai išlaukia, kol užmigsiu nurimęs,
Žmonės verkia, dejuoja, už galvų susiėmę -
Nesupranta, nes laisvės niekada neturėję.
Per pasaulį keliauju, brolių savo lankyti,
Jiems pamoti, pakalbint, ilgesį išsakyti...
O tada vėl dainuoti baobabams lopšinę
Ir pranykti iškvėpus save paskutinį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą