sapnas apžioja smegenis
parkrenti akimirkos siestai
ant aštrių ražienų čiužinio
ir vėl pakirdęs
lyg po ilgo miego
įsitaisai ant metalinės lovos
stebi kapsinčią į tave stiprybę
su papildomo laiko prieskoniu
jo nemėgsta krūtinėje
besiraizgantys leviatanai
daugiau nebespurda
neprabus jei nežadinsi
tik pats visada prabusk
septintą valandą nuskambėjus žadintuvui
vaiskių mėlynų akių
nušviestoje Šventosios pakrantėje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą