Kam reikalinga kančia

Iliustracija iš Cargo/Imagezoo/Corbis

Lyja. Gamtai gerai. Ji žalesnė nei vakar - girdosi, semiasi jėgų, turtėja. Man negerai. Maudžia sąnarius, venas ir širdį. Aš kenčiu. Nors, turbūt, net nežinau, kas tikroji kančia yra.  R. M. Rilke sako: "Nebijokite kentėti, nes tik per kančią žmogus prie esminių dalykų priartėja, o nieko nekentėdamas, jis įstringa gyvenimo paviršiuje". Šiandien iš tikrųjų jaučiuosi lyg plūduriuočiau ant tuščio vandens. Nieko nėra nei virš jo, nei po juo. Tik aš. Galėčiau ką nors sukurti, suformuoti iš minčių, iš savo sielos, bet juk negaliu, nes nežinau, kaip reikia kentėti. Tiesą pasakius, aš ir nenoriu kentėti, bet kažkodėl tikiu, kad kančia - viena iš pagrindinių sąlygų, reikalingų kūrybinio genijaus vystymuisi. Maniškis kol kas kaip V. V. Landsbergio Rudnosiukas išsivystė tik į vištą - nei skraido, nei kiaušinius deda.

Kentėti būtina, kad išlaikytume savo individualumą, tvirtina Arvydas Šliogeris. Jo žodžiais "Kuo žmogus savitesnis, tuo labiau jis kenčia. O kadangi žmogus kaip asmuo ne tik yra individas, bet kartu siekia išsaugoti ir įtvirtinti savo individualumą, jis turi susitaikyti su kančia ir ją priimti kaip vieną esmingiausių žmoniškosios egzistencijos sandų. Kaip tik šiuo požiūriu kančia yra tiesioginis transcendencijos liudytojas ir žinianešys. Kančia yra nuoroda į tokią realybę, kuria žmogus, kaip baigtinė būtybė, negali disponuoti kaip tinkamas ir kuri visada lieka už jo baigtinių galių ribų. Jos negali įveikti jokia žmogiškoji jėga ir jokia technika. Susitaikyti su kančia reiškia įsibūti į ribas, už kurių driekiasi transcendencijos valdos". Skamba logiškai, o atidžiau įsiskaičius paaiškėja, kad vis dėlto nesu ta, kuri pažįsta transcendentinį pasaulį - esu šio pasaulio gyventoja, neturėjusi galimybės pasibėgioti anapus ar bent jau užsilipti ant sienos, skiriančios čia nuo ten. Vadinasi, kenčiu ir aš. Tik ne taip smarkiai, kaip kiti. Nuramina tik tai, kad, jeigu kenčiu, tai esu savita. Tiesą pasakius, aš tikiu, kad kiekvienas esame savitas, nepriklausomai nuo kančios laipsnio. Unikalumas - nėra vien tik kančios duotybė. Ji, žinoma, prisideda prie mūsų asmenybės formavimo, bet nėra ta pagrindinė ašis, tas sandas, kaip sako A. Šliogeris. Gyvenimiška patirtis, susidedanti iš daugybės dėmenų, kuria savitumą. Negalima visos garbės atiduoti vien kančiai. Ji nėra esminė, bet nėra ir bereikšmė. Be kančios nežinotume, kas tokia yra laimė.

Taigi gerai, kad truputėlį kankinuosi. Gerai, kad tik truputėlį, nes didelė kančia išmuštų mane iš pusiausvyros. Bandau tuo save įtikinti kiekvieną rytą. Kartoju sau, kad kančios nebuvimas prilygsta šventei. Bet vis tiek giliai viduje žinau, kad kūrybai reikia kančios. Ji kaip ugnis, nusiaubianti miškus, kad paskui derlingoje žemėje augtų nauja, stipresnė gyvybė. Nesikankinu, vadinasi, negaliu ir kurti? Galiu! Ir mano kūryba yra lygiai tokia pat savita, kaip mano kančios suformuotas individualumas. Taip kad, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

I. Vito