Voratinklyje

 

Stebiu save lyg iš šalies:

esu apkibusi pūkeliais,

žiedadulkėm ir šapaliais,

gulėjusiais ant mano kelio,

ir dar jausmu - tokiu keistu,

kad šiaušiasi odà pajutus.

Bandydama atspėt vargstu,

koks jausmas tai galėtų būti.

Kol, užsikrėtus savimi,

imu it voras tinklą pinti

ir, tapus tinklo dalimi,

kamputy tyliai apkabinti

įkliuvusiuosius. Ak, baugu

belaukiant susivokt, nubusti,

supratus, kad pati jauku

tapau likimo nasrams prigrūsti...