Gyvenimo atodangos

it upe

bėgiais bėgiais į priekį

prie aplyto tramvajaus lango

kol nė lašo kartėlio nelieka

kol nauji nušvitimai aplanko

tarsi katės

atsigula tingiai

ant būties palangių ir snaudžia

kol gyvenimas tiesėm ir vingiais

juos visus iki vieno prispaudžia

prie baltų

popierinių grindų

kad paliktų ženklais ir inkliuzais

mano tavo galiausiai visų

lyg atodangos arba lyg mūzos