- Na, dabar jau pavarysiu! - trinu rankomis, atsikėlusi anksčiau, kad vaikams dar nenubudus galėčiau rašyti.
- Labas rytas, mama, - išgirstu iš vaikų kambario.
Planai nuplaukia. O aš labai ir nepergyvenu, nes baisu man prisėsti ir paskaityti, ką esu parašiusi. Baisu, kad neskambės taip, kaip aš tikėjausi, bijau, kad mano protagonistai - neužkabinantys, necharizmatiški, pernelyg silpnų charakterių, neišbaigtomis biografijomis... Aš bijau, kad rašau veltui, kad niekam nebus įdomu, kad daugybėje knygų, kurias parašė kiti, geresni, talentingesni, protingesni ir kur kas labiau išmaną savo amatą rašytojai, jau buvo išsakyta visa, ką aš mėginu pasakyti. O visų blogiausia, dažniausiai net nenutuokiu, apie ką norėčiau kalbėti ar jau kalbu. Mano kūryba, man atrodo, yra apie nieką...
Tokių akimirkų, kai nebežinau kuria linkme man keliauti, yra tiek daug, kad kartais jaučiuosi kaip be vietos. Ką man daryti, kur ir į ką kreiptis? Nemėgstu prašyti pagalbos, kažkodėl tikiu, kad mano problemos yra tik mano problemos ir kitų žmonių nereikia jomis varginti. Užtai niekaip neišsikapstau iš savo duobės, į kurią įkritau gimus vaikams.
- Užsisėdėjai, - pasakė mano draugė, kai paatviravau apie savo baimes.
Tikrai - užsisėdėjau. Dabar pasaulis atrodo pernelyg didelis ir triukšmingas, gerokai didesnis negu buvo anksčiau ir tokios kaip aš jame niekam nereikia. Vėl tas mano nepilnavertiškumo kompleksas kiša koją, bet aš stipri - išgyvensiu. Galų gale, juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip kad ateis dar šventė ir į mano kiemą. Išlauksiu. Iškentėsiu. Vystysiuos vystysiuos ir išsivystysiu į tikrą Rašytoją. O tada rašysiu ir niekada nesiliausiu, nes rašytojo ir žodžio santuoką gali išskirti tik mirtis.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą