"Laimingi žmonės skaito ir geria kavą"

Apie Agnes Martin-Lugand knygą ir jos sukeltas emocijas

Agnes Martin-Lugand knygą "Laimingi žmonės skaito ir geria kavą" nusipirkau tik todėl, kad labai mėgstu skaityti knygas, kurių veiksmas vyksta Prancūzijoje. Jaučiu keistą potraukį prancūzams, nors niekada nesu nė vieno sutikusi. Prancūzijoje irgi niekada nebuvau, nors tikrai kada nors nuvažiuosiu, juo labiau, kad ne taip ir toli tas Paryžius.

Taigi nusipirkau, pasidėjau "ant akių" ir šiandien perskaičiau. Ne, ne perskaičiau, o surijau per kelias valandas, tarsi ne knyga tai būtų buvusi, o labai geros draugės istorija, papasakota prie kavos puodelio. 

Visko buvo beskaitant: 

*verkiau, nes kai pasisuka kalba apie vaikus ir mylimus vyrus ir dar šitaip įtaigiai, tai negaliu nieko sau padaryti - skauda širdį lyg man pačiai ji būtų sudaužyta;

*pykau - negaliu kitaip, jeigu protagonistė turi rimtą priežastį, tai ir aš ją turiu;

*mylėjau, o kaip aš mylėjau! Net skruostai degė, karštis mušė, širdis virpėjo iš susijaudinimo;

*kentėjau kiekviena savo širdies kertele;

*nusivyliau, kai pabaiga nebuvo tokia, kokios tikėjausi.

Tai viena tų knygų, kurias perskaičius nesigailima. Ji trumpa, aiški ir apie meilę. Tuo viskas ir pasakyta. Daugiau nieko nereikia pridurti, tik imti į rankas ir skaityti, o po to dar ilgai galvoti, ką aš daryčiau, jeigu man taip nutiktų, kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau? Ar ir aš išvažiuočiau gyventi į kitą šalį, ar ir aš įsimylėčiau iš naujo? Nežinau, nieko nežinau, nes viena galiu galvoti, o kitaip elgtis nutikus nelaimei. Tačiau galiu susitapatinti su pagrindine veikėja, galiu išjausti autorės parašytus žodžius ir pasisemti įkvėpimo gyvenimui.