Išskrisim

Nuotrauka iš Natalia Proud / iStock

 

Žinojai ir vis tiek tylėjai - 

Tyla vilnijo ežero aky,

O aš bijojau, drebule virpėjau, -

Kalbėk, kalbėk, bent žodį pasakyk!

Užtekę būtų tavo "bus gerai",

Užtekę būtų apkabinimo ar šypsnio.

Sustingo tavo lūpos it stulpai -

Nei žodžių, nei delnų, nei šilto žvilgsnio...

Susisukau į tylą - tavo ji,

Dar ne kurčia, dar ežeras pulsuoja.

Aš lauksiu ženklo, kad ir tu gali

Girdėti, kaip viltis ausin kvėpuoja,

Kaip šnabžda sąžinė maldos žodžius -

Atleisk, atleisk, juk tau taip pat atleido...

Tyla ilgainiui išgaruos, išdžius,

Kaip ašaros ant iškankinto veido.

Ir tu kalbėsi - lūpos prasivers,

Tik žodžiai nebeguos - per daug gėlos.

Likimas langus mums plačiai atvers,

Išskrisim: aš - rytuos, tu - vakaruos...