Treška galva. Visą dieną sėdėjau prie kompiuterio ir, kaip visada, nieko doro nenuveikiau. Sakykime, investavau laiką į savo ateitį. Taip juk irgi galima save paguosti, kai suvoki, kad diena buvo bergždžia kaip sena karvė.
Nepaskaičiau, neužbaigiau suplanuotų darbų, neišėjau pasivaikščioti - nepadariau nieko, kas suteiktų pilnavertiškumo jausmą. Tiesa, parašiau šiandienos eilėraštį, netgi du. Galiu savimi didžiuotis (sarkazmas).
Tačiau diena dar nesibaigė. Nepasiduosiu. Kai vaikai miegos, vyras palaimingai snaus ant sofos, aš perskaitysiu savo dienos normą - 10 lapų ir į lovą keliausiu su aukštai iškelta galva.
Nenoriu tokių nevaisingų dienų, bet jos, kaip tyčia, mane lanko dažnai. Be saulės, apsiniaukusios, kai nežinai, kodėl nuotaika krenta kaip pamuštas lėktuvas, nors, atrodytų, gyvenimas, kurį gyveni, visai neblogas.
Atsidarau balkono duris, kad šviežio oro cirkuliavimas pravalytų užsigulėjusias smegenis. Kambarys nušvinta dienos šviesoje, ji veržiasi pro atviras duris į vidų ir praskaidrina mano nuotaiką. Trumpam. Kartu su šviesa veržiasi grynas oras. Trumpam. Tada ima veržtis kaimyno cigaretės dūmai. Kurį laiką inhaliuoju juos ir viliuosi, kad šis tuoj baigs rūkyti. Girdžiu caktelint žiebtuvėlį - prisidega antrą cigaretę. Uždarau balkoną ir mano diena vėl apsiniaukia.
Niekas nepakeis pasivaikščiojimo. Kodėl neišėjau? Kodėl? Graužiu save dėl praleistos progos. Rytoj. Eisiu rytoj. Bet ar tikrai? Juk myliu pasivaikščiojimus. Kokiai sugedusiai reikia būti, kad nedarytum to, ką myli?
Į retorinius klausimus atsakymų arba nėra, arba jų tiek, kad nepasimoka pradėti gilintis. Šiandien nesu filosofiškai nusiteikusi. Užmiršau, kad apsiniaukusiomis dienomis reikia įsijungti šviesą.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą