Oras puikus, bet nuotaika - tikra katastrofa. Atrodo, kuo smarkiau šviečia saulė, tuo sunkesnė galva. Argi tai ne apniukusios, lietingos dienos savijauta? Išskirtinis savęs pojūtis, lyg aš nebūčiau aš, o kokia sena sena ragana, kuriai nusibodo sėdėti prie trobelės ant vištos kojelės. Tiesą pasakius, įkyrėjo viskas iki gyvo kaulo. O taip, būna ir man tokių niekam tikusių nuotaikų, nežinia iš kur atsiradusių ir nežinia kam reikalingų.
Tokiomis dienomis kaip ši imu abejoti ir tai darau taip pavyzdingai, kad vakare jau bijau kitos dienos. Ką man daryti, kaip pasielgti, kaip perlipti save ir būti drąsiai? Bailumas - mano didžiausias trūkumas. Nė pati nesuprantu, kodėl esu tokia nedrąsi. Vien todėl, kad bijau iššūkių, vis dar sėdžiu ant sofos ir auginu vaikus, nors širdis veržiasi į pasaulį, nori atrasti, pamatyti, sužinoti ir pažinti.
Aš pati užtveriu sau kelią - pastatau sieną iš abejonių ir klausimų "o kas, jeigu... nepavyks?" Ir, kas blogiausia, apsisukus einu atgal, nes kam gi bandyti, jeigu vis tiek nepavyks. Elgiuosi pagal proto nustatytas normas, vadovaujuosi logika ir kenčiu dėl to, nes jau kas kas, bet logika nėra mano varikliukas - aš esu širdies žmogus. Tik nesuprantu, kodėl jos nebeklausau, kodėl nebesiveržiu į priekį, į svajonių išsipildymą, kodėl nebekopiu į stiklo kalną, laimės žiburį, kodėl neieškau atsakymų į man rūpimus klausimus?
Gal atsakymas visai paprastas? Žiūrėjau filmą "Narnijos kronikos: Aušros užkariautojo kelionė". Jame buvo pasakyta, kad ypatingi dalykai nutinka tik ypatingiems žmonėms. Gali būti, kad aš esu viso labo įprastas žmogus, tas, kurio gyvenimas tiesus kaip nubrėžta linija, be ambicijų, be didesnių tikslų, kuriam gerai kaip yra, kuris vengia nepatogumų ir nesuka sau galvos dėl rytdienos.
Retkarčiais liaujuosi save kankinusi ir vėl imu mėgautis šia akimirka. Guodžiu save, kad visos abejonės kada nors išsisklaidys. Turiu būti užsispyrusi ir neduoti joms pagrindo sugrįžti. Geriau juk mėgautis saule, kai ši šviečia, negu verkti dėl lietaus, kuris galbūt lis rytoj. Anksčiau ar vėliau geras oras virs blogu. Bet ne šiandien ir ne dabar. Lauke 22 šilumos, geriau sodinti gėles ir jas laistyti, auginti, kurti, džiaugtis, išnaudoti gražią dieną, nes juk geras oras - tai blogo oro užuomina. Bet dėl blogo oro skųsiuosi tada, kai debesys žeme ridensis. Tik tada.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą