Nesigilinu, tiesiog sakau

Pora žodžių apie prokrastinaciją ir cinkelius

Iliustracija iš bernardinai.lt

Nemoku rašyti juokingai. Nu nemoku, nors tu ką. Tik, va, pasimokyti kažkaip nekyla nei rankos, nei smegenys. Visada taip. Labiausiai savo nenorą mokytis jaučiu skaitydama knygas, kuriose skyriaus pabaigoje pateikiami pratimai. Teoriją perskaitau su malonumu, o pratimus prašoku tarsi šie būtų demonų apsėsti. Sunku man prisiversti daryti tai, ko reikalauja kiti. Lygiai taip pat sunku ir daryti tai, ko reikalauju iš savęs pati. Ar vienaip, ar kitaip - esu visai aptingusi. O gal tiesiog bijau to, kas ir taip akivaizdu - pamatyti, kokia nekompetetinga esu? 

Nesigilinu. Jeigu gilinčiausi, imčiau abejoti savimi ir savo gyvenimu. Nenoriu abejoti, užtai atidėlioju šio klausimo analizę apsiniaukusiems vakarams. Tokių tikrai bus, tai ir pagvildensiu savo nepilnavertiškumo kompleksą. Dabar orientuojuosi į naują žodį, kurį nusitvėriau iš vieno komentaro po Beatos Tiškevič postu, - prokrastinacija. Iš tikrųjų tai yra labai paprasto dalyko - atidėliojimo - nepaprastas pavadinimas. Mano nuomone, kiekvienas, susidūręs su įkyria darbų atidėliojimo problema, turėtų žinoti, kaip tai vadinama profesionalų: psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų ir kitų psicho-specialistų. Viena vertus, žinios niekada nepamaišys, antra, kai kas nors pradės jums aiškinti, esą jūs turite pernelyg intymų santykį su atidėliojimu, bent jau galėsite mandrai atsikirsti, pavyzdžiui:

prokrastinacija man kaip meilužė, kuri nenori išeiti, nors žmona jau rakina duris;

prokrastinacija - tai kaip išaugtas drabužis - žinai, kad nereikalingas, bet išmesti gaila;

prokrastinacija labai naudinga, ji užmuša visą laisvą laiką...

Juokinga? Nelabai? Primenu, kad rašyti juokingai nemoku. Juoktis tai taip - sugebu gan garsiai ir dažnai, bet juokingai rašyti... Raidės dažnai mane apriboja. Žinau, turėtų būti atvirkščiai, žodžiai juk turėtų išlaisvinti. Bet yra taip kaip yra - jie tampa sienomis. Mintyse aš laisva it paukštis, makaluojuosi po baltą sąmonės erdvę ir piešiu, statau, klijuoju, rašau - kuriu. Bet vos prisėdu tas mintis užrašyti, tuoj pat išeina tik didelis š... Panašiai man yra ir su dainavimu, kol garsai galvoje, tol puikiai skamba, vos tik išsižioju - nusidainuoju į lankas. 

Ir vėl nesigilinu. Mano trūkumai - mano stiprybė, jie suteikia mano asmenybei tą išskirtinį cinkelį. Oi turiu aš tų cinkelių ne vieną ir tegul jie sau būna, svarbiausia pažinti save ir mokėti savo trūkumus paversti privalumais. Aš mokausi. Ir mielai mokysiuosi. Tačiau iš karto sakau, jokių pratimų nedarysiu, net sportinių! Ak, ką noriu apgauti, sportinius darysiu, nes kaip gi be jų - vasara artėja :)

I. Vito