Nestandartinė diena pasibaigusi labai standartiškai
Iškrovos diena. Galvojau ištversiu iki kito ryto tik su arbatėlėmis ir vandeniu, nes gi reikia save patausoti. Be to, noriu padėti regeneruotis savo kamieninėms ląstelėms. Jeigu nuolat valgau, jos neturi laiko nuo angliavandenių skaidymo pereiti prie riebalų. Tam joms reikalinga bent jau para be valgio.
Rytas praėjo puikiai, jokių norų ir pageidavimų, skrandis pagurguliavo du kartus ir davė ramybę. Susitvarkiau namus, apsipirkau, pasodinau gėles balkone, pasivaikščiojau, netgi paplepėjau su jaunėlio klasioko mama ir tik grįžus namo supratau, kad nuo savęs nepabėgsiu - pica mane palaužė.
Bet rytoj ir vėl bus diena. Stengsiuosi iš naujo, nes jaučiausi puikiai - energinga, žvali, laisva nuo galvojimo apie maistą... Vienintelė bėda, kad valios užtenka tik dešimčiai valandų.
O aš taip norėjau aprašyti savo iškrovos dieną! Tiesa, norėti nedraudžiama ir net gi nemokama. Va, jeigu kas nors apmokestintų norus, tai norėčiau tikrai kur kas atsakingiau. Užsimanai ir įgyvendinti, nes kitaip juk pernelyg brangu būtų.
Brangu yra ir nesaugoti savo sveikatos. Aš nesaugau. Aš ryju saldumynus taip, lyg rytoj jų jau nebūtų. Apgailėtina, tačiau tokia tikrovė. Mano meška nesutramdoma, nors tikrai mėginau ją tramdyti ir su Beatos Nicholson, Rositos Kanapeckaitės ir Odetos Blažienės knyga "Sutramdyta meška", ir su Vaidos Kurpienės knyga "Liekna visam gyvenimui", su protarpiniu badavimu, su glotnučiais, keto dieta, dar galybe kitų principų, valgymo, lieknėjimo bei gyvenimo būdo programų. Tačiau rezultatas būdavo/yra visada tas pats - padidėjęs svoris.
Nesiskundžiu, blogai nėra. Blogai būti ir negali, nes mano stiklinė visada puspilnė. Tik liūdna truputėlį, kad nesu ta, kurios koja į pelenės kurpaitę tilptų. O man juk net ne kurpaitės, ne princo ir ne jo karalystės reikia - aš noriu lieknos talijos.
Ak, kaip gerai, kad rytojus išauš ir gyvenimas man vėl dovanos progą pabandyti iš naujo. Vien už tai negaliu jo nemylėti. Nes mylint lengviau...
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą