Nematau, bet girdžiu:
žalio lapo gyvenimą,
čiulpiantį medžių syvus,
raudonkepurio genio barbenimą,
balandžio sparnų plasnojimą,
senų kamienų traškėjimą,
sudžiūvusio lapo čiuženimą,
besivejantį mane,
upelio tėkmę,
kamanės dūzgimą,
strazdo šiugždėjimą krūme,
šunų amsėjimą,
bėgančių kojų ritmą,
mano širdies plakimą,
atliepiantį gaivališkam pavasariui,
kai visa kvepia vėju,
žiedais ir saule,
mano alsavimą,
susiliejantį su gamtos kvėpavimu,
nes jei nematai, neužuodi ir negirdi,
tai kaip gali žinoti, kad esi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą