Su savimi pabūti - gera. Išėjau ir mėgavausi kiekviena minute, net kai kojos pavargo, o iki namų dar buvo likęs geras kilometras. Tačiau man vienuma daug vertingesnė už nuovargį, nes tada galiu girdėti save ir pasaulį.
Kartais nuliūstu, kai išėjusi pabūti su savimi sutinku daug žmonių. Miestas - nieko nepadarysi, žmonės čia gyvena tuntais, kaip kokiam koraliniam rife žuvys ir kiti jūros gyvūnai. Vienatvė galima tik užsidarius į savo namus, su labai gerai nuo garso izoliuotomis sienomis.
Lauke tuo tarpu knibžda žmonės. Iš pradžių erzina, kad nėra nė vienos ramios vietelės, kurioje ir grynu oru pakvėpuotum, ir pamąstyti niekieno netrukdoma galėtum. Bet sutikusi pirmą žmogų, kuris pasilabina ir nusišypso, imi abejoti, ar vienumoje iš viso galėtumei būti laiminga.
Vokietijoje žmonės šypsosi svetimiems ir, lyg to negana būtų, dar ir sveikinasi. Kai buvau dar naujokė šioje šalyje, labai stebėjausi tokiu neįprastu man reiškiniu. Dabar džiaugiuosi tuo ir pati propaguoju, nes toks elgesys sujungia į vieną bendruomenę. Kiekvienas "labas" dovanoja jausmą, kad tave priima, pripažįsta savu, vertina ir gerbia. O šypsenos tiesiog praskaidrina nuotaiką. Jeigu tau žmogus šypsosi, tu automatiškai nusišypsai atgal - kūnas reaguoja pats, lūpų kampučiai pakyla, akys prisipildo šilumos.
Gal vienatvės man taip ir nereikia. Na, kartais tik, o kitais kartais visai smagu pabūti tarp žmonių ir su žmonėmis. Sveika pusiausvyra tarp bendravimo ir vienatvės yra mano laimės pagrindas. Užtai būnu visaip, net ir vienumoje, jeigu tik turiu galimybę, ir džiaugiuosi, liūdžiu ar tiesiog esu, kad sustiprėčiau ir užaugčiau, pažinčiau save ir galėčiau būti atvira mane supančiam pasauliui.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą