Užsėdę dviračius lėkėm pasivažinėti - mano vaikai ir aš. Tempą nustatinėjo Tomas, nes jo ratai mažiausi, kojelės trumpiausios. Taip kad važiavom tikrai iš lėto, daugybę kartų sustodami pailsėti, pereiti gatves, įlipti į kalnelius...
Nepaisant bene vėžlių greičio buvo smagu. Dviračiu važiuodama negalėjau stebėti gamtos, juk reikėjo žiūrėti, kad neįvažiuočiau į Tomą, negalėjau girdėti paukščių, nes vis raginau minti pedalus, važiuoti dviračių takeliais, komandavau kairėn dešinėn, skaičiau moralus ir visaip kitaip "bendravau" su savo važiuotais vaikais. Kartais dviračiais važinėtis būna sudėtingiau negu išeiti pasivaikščioti. Ir vis tiek traukiame juos iš rūsio, pučiame padangas, tepame grandines - leidžiamės į kelią, nes pabūti saulėje minant pedalus yra kur kas maloniau, negu vesti vieniems kitus iš proto užsidarius bute.
Todėl tegyvuoja geras oras ir K. fon Draizas, kad galime aktyviai leisti savo laisvalaikį ir ištempti vaikus į lauką!
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą