Mano asmeninė ir labai subjektyvi nuomonė apie pavydą
Pavydas kaip spuogai, staiga iškilę pačiose nepatogiausiose vietose ir taip niežtintys, kad net sienomis lipti norisi. Tačiau kaip ir uodų įkandimų, ar vėjaraupių, taip ir pavydo spuogų nereikėtų kasyti. Trumpalaikį palengvėjimą ir pasitenkinimą juk visada lydį dar intensyvesnis niežulys ir net skausmas. Užtai neerzinkime savęs ir nekiškime nosies į kitų reikalus, tada ir pavydui nebus vietos mūsų gyvenime.
Bet taip jau yra, kad teorija ir praktika ne visada mėgsta bendradarbiauti. Su pavydu irgi panašiai. Čežantis saldainio popierėlis juk išduoda, kad tuoj tuoj kažkas pajaus neapsakomai saldų malonumą. Tai kaip gi nepasižiūrėti, koks tas saldainis, kaip nepaklausti, kokio jis skonio ir iš kur gavo? Vien jau kalba apie saldainį išprovokuoja seilėtekį; net neragavus galiu bene justi to saldainio skonį, kvapą ir lėtą tirpimą ant liežuvio. Mmmm... "Ir aš noriu" nuskamba mano galvoje ir ne bet kokio kito, o to pačio, kurį burnoje varto priešais esantysis/-čioji.
Neturiu valios ir tai mano prakeikimas. Sunku atsispirti, sunku nenorėti - sunku nepavydėti.
Nuolat pagaunu save pavydint vienam ar kitam draugui, pažįstamam, giminaičiui ar net svetimam. Dažniausiai pavydžiu gražios figūros ir gebėjimo valgyti nestorėjant. Pavydžiu jaukaus ir gražaus buto ar namo, gero darbo, komunikabilumo, pasitikėjimo savimi, proto ir nepriekaištingos atminties, sėkmės, laimės ir dar daugybės kitų dalykų, kurie priklauso nuo situacijos, mano būsenos ir mados. Pavydžiu žiūrėdama feisbuke nuotraukas ir įrašus, pavydžiu išgirdusi, kad kas nors ką nors nusipirko, išvažiavo prabangių atostogų, išleido knygą, laimėjo kokį nors apdovanojimą... Visko visiems pavydžiu ir to neslepiu. Jeigu pavydas užeina kalbantis su drauge ar pažįstama, tai ir pasakau kaip smarkiai joms pavydžiu. Nebijau to pripažinti ir neketinu slėpti, nes pavydas - visiškai natūralus jausmas. Aš savo pavydo nesigėdžiu. Apskritai nereikia nieko gėdytis, nes esame kokie esame ir turime teisę tokiais būti.
Bėda tik ta, kad dairymasis į kitus atitraukia mane nuo mano pačios gyvenimo pasiekimų. Jie nedideli, bet vis tiek - mano. Užtai pagavusi save pavydint, iš pradžių tiesiog pripažįstu, kad tikrai pavydžiu. Su prisipažinimu sau suprantu, kad ieškodama aukso pas kitus ir vėl užmiršau, kiek pati jo turiu. Kuo smarkiau pavydžiu, tuo menkesnė jaučiuosi. Šitas menkavertiškumas verčia mane manyti, jog esu neverta laimės. O juk yra atvirkščiai! Kiekvienas yra vertas laimės ir kiekvienas jos turime apsčiai. Manosios irgi pilni kampai! Ji - kiekviename mano žingsnyje, mintyje, darbuose, netgi poelgiuose. Tereikia tik sufokusuoti žvilgsnį į save, į savo gyvenimą ir - voilà - visa vėl gražu ir spalvota.
Tačiau pavydas sugrįžta, kai smalsumo vedina vis pasiklystu kito žmogaus laimėje, piniguose, grožyje, dalykuose, kurie dažniausiai man visai nereikalingi. Pasiklystu, bet dar randu kelią atgal ir todėl esu laiminga ten, kur esu, net jei kartais pagalvoju, kad kur nors kitur būčiau laimingesnė. Svetimo lėkštėje sriuba visada atrodo gardesnė ir nieko čia nepadarysi. Aš esu nepataisoma pavyduolė, kaip kad būna nepataisomi romantikai, naivuoliai ar idealistai. Toks mano kelias - kovoti su savo vidiniais demonais, kurių priešakyje žygiuoja jis - spuoguotasis pavydas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą