Savaitgaliai man - kažkas nuostabaus. Ypač pandemijos laikais, kai šeimos samprata susitraukusi iki pačios mažiausios savo supratimo ribos. Dabar verdame savo ir šeimynykščių sultyse, kunkuliuojame, nerasdami vietos atsitraukti, išgaruoti kur nors atokiausiame namų kampe, kad ir vėl galėtumėme šypsotis, būti kantrūs ir jausti džiaugsmą buvime kartu.
Tačiau nepaisant tos, kartais net ir laimingiausias šeimas ištinkančios trinties (niekas negali pabėgti nuo fizikos dėsnių), savaitgaliais aš pajuntu tikrą laisvę. Vaikams nereikia mokytis, vadinasi, atkrinta sarginio šuns funkcija. Tikrai taip ir jaučiuosi, kaip sarginis šuo, nes lakstau iš vieno kambario į kitą ir vis loju: daryk, nemiegok, daryk. Bet šeštadienį ir sekmadienį nieko panašaus daryti nereikia - aš vėl atvirstu į mamą, į žmoną, į žmogų. Tomis dienomis mėgaujuosi galėdama išvirti pieniško sriubos ar košės vakarienei, pasivaikščiojimais, rašymu, skaitymu, net stalo žaidimais, galėjimu būti tik šeima, tokia, kokia buvome pratę būti anksčiau, dar prieš susipažįstant su Covid-19.
Korona pakeitė mūsų kasdienybę, suspaudė gyvenimus tarp keturių sienų, surišo rankas ir užteršė protus. Kiekvieną dieną atsikėlusi jaučiu padarinius - galvos skausmą dėl rytdienos. Ateitis nebeatrodo tokia graži, kokia būdavo anksčiau. Skaudžiausia dėl vaikų; jiems nevalia normaliai eiti į mokyklą, sportuoti, susitikti su draugais, dūkti žaidimų kambariuose, lankyti būrelius, dalyvauti išvykose ir ekskursijoje, nekalbu jau apie tuos užsiėmimus, kurie ir suaugusiems uždrausti: baseinas, kino teatrai, kavinės, muziejai, galų gale kelionės. Visa dabar komplikuota iki negalėjimo, net laisvė, jau ir anksčiau buvusi gana reliatyvi, koronos metu tapo bene neapčiuopiama. Ji užfiksuota popieriuje, Konstitucijoje, bet vis tiek mes nė vienas nežinome, kas ji tokia yra, nes esame nuolat varžomi mūsų pačių įsitikinimų, kurie, paprastai visai nėra mūsų pačių, o visuomenės suformuoti. Mes gyvename normų ir taisyklių apsupti, įspraudžiame save į "o ką kiti pagalvos" kampą, apsikarstome baimėmis ir kompleksais, užsisklendžiame, atsiribojame, bėgame vis dairydamiesi atgal ir patys nesuprantame, kodėl vis nepasiekiame savo tikslo - laisvės. Atsakymas labai paprastas, nes ji yra viso labo siekiamybė, iliuzija, kaip Eldoradas, utopija, Rojus, svajonė.
Kai tai suvoki, pasaulis tampa kur kas liūdnesne vieta gimdyti ir auginti vaikus. Ir vis dėlto atėjus savaitgaliui jaučiu tą nesama laisvę. Gal esu per naivi, per patikli, per didelė svajotoja ar nepataisoma optimistė ir užtai tikiu, kad dar ne viskas prarasta, kad kada nors ateis geresni laikai. Juk visada taip - po nakties ateina diena, po lietaus pasirodo saulė, po žiemos pražysta pavasaris... Laisve reikia tikėti, kaip tikime mums nesuprantamais dalykais ar reiškiniais. Užtai tikiu, ir labiausiai tikiu savaitgaliais, nes tada juk net ir aštriausi protai pasiima atostogų, kad tiesiog pabūtų su tais, kuriuos labiau už viską myli.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą