- Fui, kaip smirda, - susiėmęs nosį sumykia mano vyresnėlis.
- Smirda! - entuziastingai pritaria mažiukas, nes didžiojo brolio žodžiai jam prilygsta dešimčiai Dievo įsakymų.
- Nei čia smirda, nei ką, - paprieštarauju, nes nesuprantu, kaip gali smirdėti arklio obuoliai.
Man mėšlo kvapas - tai vaikystės kvapas, priklausantis prie ūkio darbų, kaimo, laisvės ir nerūpestingumo. Net kai pravėrus langą užuodžiu nuo laukų dvelkiantį aromatą, neraukiu nosies, o mėgaujuosi. O mano vaikai mėgaujasi traukdami į plaučius išmetamųjų dujų kvapą ir iš malonumo net užsimerkia. Miesto kvapo aš nemėgstu - gatvės, namai ir net medžiai apsinešę pilku sluoksniu, šaligatviai numyžti ir apšikalioti šunų - visa trenkia išmetamosiomis dujomis ir šunimis. Vasarą aš nuolat laukiu lietaus, kad bent vienai akimirkai galėčiau įkvėpti gaivaus oro gurkšnį, kvepiantį švaria lapija, žole, žiedais, vėju, bet ne smalkėmis, dulkėmis ir asfaltu.
Užtai geriau uodžiu arklio obuolių kvapą. Na ir kas, kad mėšlas - aš už natūralumą. Dar ne visai taip, kaip galintys sau jį leisti, bet po truputį judu ta linkme.
Vaikštau po laukus, miškelius ir parkus, stebiu paukščius, upelio tėkmę, vėjo judinamas medžių šakas, saulės ir šešėlių žaismą, ramiai žolę rupšnojančias karves ir žmones, tokius kaip aš, ieškančius ramybės ir norinčius pabėgti nuo miesto triukšmo ir kartais net nuo savęs pačių.
Kai vaikštau viena, girdžiu vėją. Jis ūžia pro ausis ir užgožia pašalinius garsus. Tada visos mintys pasitraukia ir galva atrodo tuščia tuščia. Panašus, tik daug intensyvesnis, jausmas aplanko po apsilankymo prie jūros. Visą dieną klausaisi bangų mūšos, leidi joms skalauti ne tik kojas bet ir smegenis, išplauti tai, kas slegia, kas nereikalinga, o vakare, keliaujant į savo viešbučio kambarį, jautiesi pavargęs, galva atrodo ištinusi nuo tuštumos ir laisvės.
Man reikia tos laisvės, kad ir vėl galėčiau būti dėl savo vaikų, vyro ir savęs pačios. Man reikia gamtos kvapų ir garsų, reikia jos platumų, kalvų, medžių ir vandens, reikia saulės, vėjo, lietaus ir sniego. Juk taip gera užsimiršti ir pasidžiaugti geltonomis narcizų galvelėmis, pūkuotais kačiukų pilveliais pasidabinusių paprastųjų blindžių šakelėmis, ančių porele, snaudžiančia upeliuko pakrantėje, genio kalenimu, bitės atkaklumu ir tų pačių arklių grakštumu bei sugebėjimais visur palikti aromatingus obuolius.
Uodžiu kaimo atodūsiais kvepiantį orą ir jaučiuosi atostogaujanti. Trumputį atokvėpį nuo rutinos, smegenų išeiginę, šventę akims, nosiai ir širdžiai - visa tai dovanoja pasivaikščiojimas gamtoje.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą