Trumpas pažadas

Iš lėto būsiu

Kad neskaudėtų

Tyla apsiklosiu

Galvą skylėtą

Ir lauksiu lauksiu

Sūpuodama širdį

Kol vėl užaugsiu

Palikdama smiltį

Naujametinis sveikinimas

Palei mišką - sniegas garuoja.

Dvasių šilkas kyla į dangų.

Atsisveikina, praeičiai moja

Buvę metai. Jau lipa pro langą,

Kostiumu pasipuošę triušio,

Naujas laikas ir džiaugsmo saliutai.

Tegul kailis tas bus iš pliušo,

O širdy - drąsos kaip pas liūtą!

Gyvenimo žinutė

 

S

E

R

G

U,

Kad prisiminčiau,

Kaip gerai yra

N

E

S

I

R

G

T

I.

Susvetimėjimas

Taip ir būnu

Savo-niekieno žemėje

Slidžiais it kazlėkai keliais.

Naktys ilgos, apniukę, atšalę,

Dienos verkia ir man neatleis,

Kad pabėgau į kito glėbį

Su plačiais erelio sparnais...

Taip ir būnu

Tarp stadijų miego,

Kibdama į tėvynę sapnais.

Pasimatėm

 

Pasimatėm

Ir vėl pasiklydom

Apsnigtuos labirintuose laiko.

Susitiksim apsikabinti,

Nežinia tik, 

Ar būsim atleidę

Vienas kito istorinius linkius

Ir užgrūdintus nerimu žvilgsnius.

Laikas gydyti nebemoka...

Pasimatėm.

Tarsi pirmokės

Palingavom kasom švininėm

Ir nuėjom

Savom giesmėm suokti.

Sninga pasaka

Sninga didžiulėmis snaigėmis-blynais

Ant žemės, ant delno, ant sielos laukų...

Pildosi mano minčių lobynas 

Krištolo segėm iš laumių plaukų.

Virpa širdis. Sniego gniūžtėmis laidos

Įraudę nuo šalčio vaikai. Aš žaidžiu!

O pasaka sninga. Jos kasos palaidos

Driekias nuo debesio iki širdžių.

Su šv. Kalėdom!

Mylėkim vienas kitą, broliai seserys,

Sutikę Kūčių vakarą speiguotą,

Tegul ta meilė lengvumu mus pakeri,

Išvalo širdis nuo ligų it šluota

Ir spindi žvaigždėmis iš gilumų,

Akis pripildydama džiaugsmo kibirkščių.

Lai kvepia metai mūsų gerumu,

Vis išsiliejančiu už kasdienybės paraščių.

Kūčių linkėjimai

 

Žodį gerą ir žvilgsnį švelnų,  

apkabinimą tvirtą, šypseną,

saują, pilną tikėjimo perlų,

lai atneš tau Kalėdų išvakarės.

Ir dar daug įstabių dalykų

lai Kalėdų Senelis palieka.

O išeinantys metai šį sykį

pribarstys laimės perlų į sniegą.

Tikėjimas ateitimi

atsinešu 

su savimi

tikėjimą ateitimi

ji bus

ir bus geresnė

keleliai galimi

į keturias puses

tiktai išdrįski rinktis

ir nebijok nuspręst

su žmonėmis dalintis

atsineštu drauge

tikėjimu rytojum

dalindamas save

beri gėles po kojom

ir šildais baltoje

šviesoj žvaigždžių skaisčių

kiek gimsta maldoje

tikėjimui minčių!

Likimai

 

Ne žmones sutinku, o likimus.

It medžiai ošia, priešinasi vėjui,

Žiedai jų kvepia, - jausmas įstabus

Aplanko ir draugėn ilgam sulieja.

Kūrybinė kančia

 

sėdžiu ir kankinuosi

rašau trinu rašau

su savimi kalbuosi

rėkiu atsiprašau

nutirpsta kojos stojuos

einu pirmyn atgal

neviltimi vaduojuos

ir vėl tikiuosi gal

klausausi televizoriaus

reklamos garsiai skamba

jos mano inkvizitoriai

baksnojantys į bambą

apsivelku chalatą

užsikemšu ausis

spoksau į lauką platų

šis baltas neregys

ir aš staiga atvėstu

apakusi tyli

paklydus paraštėse

šiandieną nebyli

 

Kalėdų dvasiai

ateik

kviečiu

bet ji

už lango

pintinėj kviečių

plotkelis

ant rankų 

šypsosi kukliai

kūdikis mažas

ne monai

ne pasakos

ir ne miražas

ji laukia

tylėdama

klausos

kaip plaka

mano širdis

lyg jaunutė plaštakė

bet krūtinėje ankšta

ilgu ir tamsu

trūksta aido

ir griausmo laimingų balsų

trūksta tavo ugnies

atneštos iš žvaigždės

jos šviesa apkabins

ir sušilti padės

tu ateik

tik ateik

nestovėk lietuje

atsipūski šiek tiek

ir gyvenk manyje

Vilties žiburys

tik žiburį nedidelį

nakties plačiam glėby

uždek

kad sekt galėčiau

it sielos vandeny

jis lai atsispindės

sujungdamas

ne skirdamas

viens kitą rast padės

žingsnius perpus dalindamas

Mįslė

sekmadieniai it akmenys 

sukrito vandenin

šis raibuliavo 

nešė

laivelį vidurin

o vidury

mėnulio 

akis akla akla

toje aky

spingsulė

spingsulėj

pabaiga

***

 

Lyg mėnulio šviesa aplipusi

boluoja - stebuklas! - žolė.

Aš prie lango nosim prilipusi

negaliu atsidžiaugti. Gėlė

balkone sustirusi liūdi -

į saulę žiedų nebekels...

Bet širdy šitiek džiaugsmo glūdi, -

negaliu ilgėtis rudens,

negaliu dėl saulėlydžio verkti,

kai jau rytas bučiuoja akis.

Man tereikia plačiai atsimerkti

ir klausytis, ką Žemė sakys.

Laimės prieskonių kvapas

 

Penktadienio vakaras kvepia laimės prieskoniais.

Tirpstu jame

ir meldžiu nesiliauti kvepėjus.

Pasivaikščiojus

 

Parėjau namo žandais raudonais,

išsilaisvinus nuo rūko galvoje.

Ir matau tave lyg pro žiūronus -

smulkmenos užauga šviesoje.

Kai snigo

sutemo

nupilko

pratrūko

iš šilko

skiautelės

pabiro

leidosi

kilo

vėjas

sugaudė

žemėn

įspaudė

baltai

nušvito

žiema

šį rytą

***

taupiai kalbu

arba tyliu

augu

mokaus girdėti

aš šiandien

klausausi akylai

stebiu

ir ieškau sau vietos

ant šviežio nekalto sniego

piešiu iš pėdsakų raštus

girgžda žiema

o aš nieko

būnu taupi 

bekraštė

Dialogas

 

Tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk

Širdis kumšteliais beldžia,

Bet protas jos vidun

Vistiek neįsileidžia:

"Ko nori tu? Tylėk!

Trukdai man austi mintį!"

Širdis tik atkakliau

Tuksena: "Atrakinki!

Duris į savo pilį,

Neriesk kuprotos nosies.

Juk be manęs nei staklių,

Nei siūlų būt lyg soties".

Ir vėl tuk tuk, tuk tuk

Gyvenimo ritmu.

Tik jau nebe po vieną,

O draugiškai - kartu.

Kompaktiškumas

Didysis judėjimas drebina mano pasaulio polius;

Viename - bokštas iš gautų siuntinių,

Kitame - iš paruoštų siuntimui.

Tarp jų tvyro nuolatinė įtampa,

Surišanti mus su jumis,

Kad neužmirštume Kalėdų nuotaikos kompaktiškumo -

Ji telpa dėžutėje,

Atvirlaiškyje, 

Žodyje...

Tarp laiko

kasdien iš naujo stebiuosi

kaip greitai laikas suskyla

vienas į vakar nuslenka

kitas rytojuje dyla

o aš patenku į prieblandą

ir laukiu mėnulio pilno

jo vienišas baltas veidas

šypsosis ant mano pilvo

plaukios žuvelės linksmai

maudysis jo baltume

nuskęsiu dangaus vandeny

ir grįšiu atgal pas tave

Matyt

Ryto akvarelė

Šį rytą,

dvidešimt po aštuonių,

žiūrėjo į mane

pilki namai ir katedra,

ir Reinas spigino laivų langų šviesa. 

Žuvėdra klykė virš galvos

ir vėjas dūko plaukuose.

O aš ilgėjausi žiemos

ir sniego balto it vaniliniai ledai,

varveklių, šerkšno, snaigių,

nosį gnaibančio šaltuko

ir jausmo, kai atrodo tuoj iš laimės sprogsi,

nes visa taip gražu, labai gražu...

Bet atsimerkusi žiemos nesuradau.

Tramvajus skrodė pilką miesto būtį.

Sustojo. Durys atsivėrė. Įlipau.

Ir mano mintys nusispalvino pilkai...

Žodžių debesis

 

Šiandien vėlei žodžiai nebyra, -

šąla tyliai aukštam debesy,

kol galiausiai tasai prayra -

paskandina mane klegesy.

Aš klausausi kalbos jų gaivios

ir rašausi ant popieriaus. Lyja

mintys jų, o ne mano.  Bet jos

nusileidžia tiesiai į tylą

ir prakalbina Mūzą mano.

Aš šypsausi. Gerai. Kaip gerai,

kad tą debesį mėnuo sūpavo

ir pradūrė linksmi angelai.

Gyvenimo sluoksniai

 

Pirmiausia bučinys

Tada gyvenimas

Iš klausimų ir atsakymų

Bučinys

Gyvenimas

Bučinys...

Smegenys astronautės

 

It geizeris išsiveržė pyktis

Nuplėšdamas viršugalvį

Ir švystelėdamas smegenis į neregėtas aukštumas

Kūnas vis dar ant žemės

Makaluoja rankomis lyg vaikytų nematomas muses

Veidas susitraukęs iš nebūties šalčio

Esu akla ir kurčia

Šnypščiu ir purškiu

Laukdama savo smegenų astronaučių

Sugrąžinsiančių man mane

Dienoraščio įrašas

Brūkštelėsiu, sakau,

Kelis žodžius į plyštanį

Nuo nesibaigiančių darbų ir reikalų

Kalendorių.

Tegul diena įgyja veidą,

Kad užmiršusi galėčiau prakalbinti.

Tą naktį

 

Kiek spalvotų šviesų ir lempučių,

Kiek Kalėdinės nuotaikos elfų!

Prisigėrėm vaizdų atviručių,

Prisidarėm spindinčių selfių

Ir sugrįžom namo. Gera gera

Paširdžiuose. Žiema vėl kvepia.

Iš nuraudusių nosių garas

Tarsi dūmas į naktį lekia.

Į tą naktį, ištirpusią sieloj -

Plazda žvakių šviesos apšviesta,

It žvaigždžių mirgesys pro blakstienas...

Atminimo lemties verta!

Mano gruodis...

 

Mano gruodis - be sniego.

Lyja, lyja ir lyja,

Tarsi metai paliegę

Žemės kojas apvijo

Ir gyvatės nuodais

Primaitino šaknis...

Pirštinėtais delnais

Užsikloju akis

Ir esu pas tave! 

Sninga, sninga ir sninga,

Tarsi metų gale

Lemta būti laimingai.

Advento kalendorius

 

smulkmenomis apibėriau 

gruodžio pirmosios žemę

snigs ir snigs

karpytomis snaigėmis

iki Kalėdų 

šypsenai tavo

ir džiaugsmui mano

Geltona žvaigždė

 

Tavam lange žvaigždė geltona spindi,

Jos šviesoje parimęs tu. Gražu...

Nei žemė, nei dangus minčių negirdi,

Tik aš kiekvieną smulkmeną girdžiu.

Bet tu žvelgi pro šalį. Neužkliūva

Akimirkai akių žalia šviesa

Už mano virpančio it epušėlė kūno...

Esu šešėlis tik. Dar per liesa,

Dar per tamsi, dar negaliu spindėti, -

Tava žvaigždė praris mane... Verkiu...

Einu šalin. Kančioj skaudu judėti.

Bet rytas brėkšta ir lengviau sykiu.

 

Rudenio rūkai

Ak, kokie gražūs rudenio rūkai,

besidriekią virš žemės tarsi burtai.

Juose užmiega mintys. Pavargai?

Tai krisk į rūką, lyg šitam sukurtą,

ir lauk, sūpuodamas save it vygėje,

kol laumės plaukus savo iššukuos...

Dainų klausykis jų. Sapnuoki mygyje,

ilsėkis angelų sparnų pūkuos.

O kai prabusi, laikas kitas bus

ir pats jau būsi kitas - baltas baltas...

Šviesa ne per skaisti ir rūkas nebaisus, 

ir sapnas dė slogučių nebekaltas.

Vargonų muzika

 

Klausiaus vargonų ūbavimo ilgo

Pagaunančio vidaus meridianus

Ir virpinančio tarsi siūlus šilko.

Many staiga viltis apsigyveno!

Galiu ir aš nušokti nuo minties

Suplukusios nuo greičio nugaros!

Stebiu spalvotus langus. O rimties

Prisigeriu iš muzikos gyvos.

Pirmoji žvakė

 

Dega žvakė,

Eglišakiai kvepia,

O širdy virpa nerimo stygos.

Kiek dar liko tikėjimo kekių

mano metuose? Vėl išdygo

Neplanuotai nauji ūgliukai...

Dega žvakė,

Eglišakiai kvepia.

Žvanga tolyje skambaliukai

Nežinios. Dienos skuba ir lekia, -

Nesugausi...

Žvaigždžių spindesy

Dega žvakė,

Eglišakiai kvepia.

Ar gerai, kad štai šitaip esi?

Tavo lūpos man neatsakė...

Rūke

Skęstu rūke it ežiukas...

Bet nebaisu, nes žinau,

Kad šitas pūkinis rūkas

Irgi priklauso tau.

Kad viskas priklauso tau,

Likime, rūkų karaliau!

Esu knyga. Ir skaitau

Save nuo pradžios link galo.

Ir liūdna, taip liūdna man,

Kad šitaip nuobodžiai gyventa...

Pirštai panyra rūkan, -

Valysiu gyvenimo lentą,

Trinsiu raidžių tuntus,

Many lyg jūroje plaukančius.

Stebiu žvaigždynus. Lai bus

Kaip noriu. Rūkas - į laukiančius.

 

Savyje

 

Susipjausčiau vaikystėj pirštus 

į aštrius balto popieriaus ašmenis,

prisilietus nupurto kraupus

baimės šiurpas. Lipu per akmenis,

tarsi laiptais į lygmenį kitą

savo gero ir tobulo AŠ.

Susikursiu svajonių mitą

ir tikėsiu, kol man to pakaks.

O tada vėl braidysiu išsekus

po pelkėtus pasąmonės tolius,

vis medžiodama tai, ko netekus:

fėjas, smurfus, raganas, trolius...

Ryto hektika

 

Skubu ir pykstu ant savęs

kad skubu, nors skubėti neverta, -

skubėjimas laiką ištęs.

Supluksiu. Po kojom paberta

Lėto buvimo ženklų.

Nematau, negirdžiu. Užkliūnu.

Guliu aimanuodama. Jų

Tiek daug! Gėriuosi. Ir... būnu.

Rudeniniai laiškai

 

Tavo laiškai rudeniniai

Čeža po kojom. Geltoni,

Raudoni, rudi - paskutiniai...

Kol dar rašyti valioji,

Kol tavo žvilgsnis dar blaivas,

Sidabro kerų nepaliestas.

Sudie nesakai. Ak, palaima!

Leki per laukus ir per miestus,

Neši savo žinią spalvotą,

Rašytą pasteliniais tonais.

Ji - mano gyvenimo šluota;

Paskaičius jaučiuosi nupuolus!

Verkiu ir raudu parimus

Po klevo geltona skara.

O audrą savy nuraminus

Džiaugiuosi laiškų gausa.

***

 

šypsausi

neturėdama

veido

lūpoms

klevų

geltoniu

pirmąja šalna

žąsų

riksmais

įrėminu

dangų

ir save

būties

vidury

Laukinė kriaušė

Nuotraukos autorius Fiona Amann

Atsimušiau į laukinę kriaušę

Raudonais it koralai lapais;

Nepastebėjau...

Dešimtmetį augančios toje pačioje vietoje.

Trinu akis vaikiškais kumšteliais,

Netikėdama tuo, ką regiu, -

Priešais mane - aš pati!

Saldainių įdaras

 

Atiduoki man saldainių įdarą

Saldų, tąsų, gardų it ambrozija.

Prisivalgius, kaip princesei pridera,

Vėl ant žirnio snausiu... Atsikosėja

Senos sienos su išblukusiomis freskomis

Apie tave ir, žinoma, mane.

Kadaise savo laime taškėmės

Juodam nakties okeane.

Dabar prašau tik įdaro saldaus,

Kaip lašo saulės vakarui nuraudus.

Ir po manęs beržai gelsvi maldaus

Gyvenimo, suvystyto į šiaudus.

Šiauduos ramiai miegos sapnai,

Tie patys, iš kurių svajonės audžiamos.

Skambės varpeliais juokas. Tu žinai

Kieno. Ir aš žinau... Ir lūpos glaudžiamos...

Vaiko prašymas

Man savo ranką duok ir vesk 

keliais iš šilko ir keliais iš vilnos,

nelygink nelygumų, neužkask, -

tegul likimo deivių žodžiai pildos.

Neleisk nuklysti, bet man klysti leisk -

užaugti savimi, TIK savimi!

Ir visa, kas suklupti vers, tiesiog atleisk,

tikėki už mane ir manimi.

Aplink pasaulį mano

 

Apkeliausiu 

Per 80 dienų pasaulį 

Savo,

O gal ir greičiau, -

Žirnio dydžio rutulėlis

Su aukso branduolėliu

Neužims daug laiko.

Pakišiu jį po padidinamuoju stiklu

Ir ištyrinėsiu,

Kad žinočiau,

Į kurią pusę saulę nukreipti.

Rudens pilkumas

 

Rudens pilkumas prislėgė it mūras.

Šliaužiu gatve. O ji, gyvatė ta,

Užmiršus savo paskirtį, it liūnas

Praryja sielą purią kaip vata.

Ir viskas. Driekias debesų kutai

Paslėpdami nudilusį mėnulį.

Pilkom akim žiūriu į juos. Aukštai...

Stebiuos - kietai kauleliai mano guli.

O juk galėjau būti... Juk galėjau!

Rudens pilkumo dangų nulaižyti, 

Sakyti myliu, o ne - jau mylėjau,

Ir į kitus eilėraščiais išlyti.

Ilgus žvilgsnis

Įsimylėjau tavo ilgų žvilgsnį:

Buvai toli. Toliau nei aš galvojau.

Širdy nusivylimas lengvas dilgsi;

Daigus išleidžia, stiebias abejonė.

Gal nereikėjo kalbinti? Iš lėto

Nusekti akimis, kol tu pradingsi...

Kas naktį laukti liekno silueto

Ir pilko it lietus rudenis žvilgsnio.

Dabar tyli nustebęs, lyg sugrįžti

Iš ten, kur akimis buvai, nedrįstum.

Matai mane, tačiau neatpažįsti...

Ir mano siejoj niekad nepaklystum,

Neklaidžiotum smėlėtais vingiais

Ant Širvintos krantų, smailių it peiliai.

Nepasiilgtum taip, kaip pasiilgai

Anapus žvilgsnio likusios. Ak... gaila...

Kančia

Seku, seku pasaką

Apie žmogaus kančią,

Ilgą ir nenutrūkstančią,

Gumos tamprumo savybe apdovanotą;

Kartais svetimą,

Lyg dviem dydžiais per mažus batus,

Kartais tokią savą,

Lyg savasties materiją.

Užrakinti vartai žmogui

Į laisvą nuo kančios būtį,

Kurioje nieko nėra,

Nes kančia suka kūrybiškumo malūną,

Stovintį vidury plyno lauko,

Pavadinimu AŠ.

Vėjo žaidimai

Šaltas vėjas įsivėlė į plaukus,

Taršė juos, lyg būtų norėjęs man ant galvos susisukti lizdą.

Nepasidaviau ir užsimaukšlinau kapišoną.

Pasiusk, vėjau,

Čiuožk Reino paviršiumi jūros link,

Ruduo ir ten barsto lapus tavo žaidimams.

Vakarykštė

 

Vakarykštė diena

Kaip ir vakarykštė sriuba -

Suvalgei ir lauki naujos.

Saulėlydžio magija

Laukiu saulėlydžio

ir stebiu anglių kasyklos tolumas prisimerkusi;

akys ašaroja nuo saulės skaistumo,

tarsi spinduliai badytų akis.

Vėjo nėra.

Yra tik dirbančių mašinų ūžimas,

didelių it dinozaurai,

skęstantys vakaro rūke.

Žmonės šurmuliuoja -

aptarinėja vaizdus, juokiasi ir tyli, vaikštinėdami

atsuktomis akimis į vakarus,

o paskui išeina,

palikdami savo triukšmą man

ir tiems grojantiems bei dainuojantiems mano dešinėje

niūrią dainą.

Jos melodija palenda po oda

ir pažadina vaidilučių balsus,

kadaise šokusius aplink akmeninį aukurą,

kad pašlovintų saulės laidą.

Ir aš jau dainuoju,

sau į kasas pindama oranžinius spindulius -

per amžius liksime sesėmis.

Aš ir saulė,

vos prieš pusvalandį badžiusi man akis...

Laiko veidai

 

Vienoje ausyje jauno mergaitės balsas,

Kitoje - seno vyro kosulys;

Laikas turi savo veidus -

Žiūri visokių spalvų akimis į mane

Ir laukia, kol pavirsiu dulkėmis,

Taip ir nesuradusi savęs.

Mylėkit mane kalboje

 

Kol aš mažas mažiausias

Kalbėkit man, tėti ir mama,

Močiutės, seneliai, dėdės ir tetos,

Pusbroliai ir puseserės

Visų vandenų nuo kisieliaus,

Kaimynai ir kaimynės...

Kol aš mažas mažiausias

Kalbėkit su manimi,

Nupieškit man pasaulį žodžiais,

Paaiškinkit vyksmus ir sąsajas.

Skaitykit man ir sau,

Leiskit klausytis, matyti ir jausti.

Kol aš mažas mažiausias

Kalbėkit į mane.

Aš matau jūsų žodžiais pavadintus daiktus,

Dėlioju mintyse dėliones,

Kol visa įgyja formas, spalvas ir prasmę.

Mylėkit mane kalboje.

Vienas

 

Vienas tarp žmonių,

Net tarp bendraminčių.

Mintys verda diskusijų katile,

O siela šaukia tyruose.

Aidas šauksmą pagauna

Ir vienatvės jausmas padvigubėja.

Vienas tarp daugybės;

Mane pridėjus prie milijono

Vistiek gaunasi vienas.

Lyg nebūtų man vietos

Rudens apverktame mieste,

Ūžiančiame bičių spiečiaus ritmu.

Vienas tarp vienišų.

Vaikštom pasiklydę tarp mūsų,

Bijom pakelti akis į veidus

Rūškanus kartais ir besišypsančius kartais.

Neatpažįstame signalų,

Neatpažįstame savęs. Gaila...

Esu tik sėkla

 

Važiuoju tramvajuje,

O jaučiuosi stovinti vietoje.

Įsižeminau lyg žaibolaidis

Ir suleidau šaknis... per giliai?

Nei akmenys, nei sugerti žaibai

Nesustabdė manęs,

Augusios gilyn,

Į save.

O kosmosas manyje toks platus!

Jame ir baimės vešėjimui vietos užtenka.

Nebepriaugsi, juokiasi ji,

Visos savęs neišpildysi.

Ir aš ja tikiu!

Valandos sproginėja žvaigždynų akivaizdoje

Išmokusios iš naujametinių fejerverkų,

Išskraidindamos ir mane dalelėmis.

Ne augu, o mažėju laiko perspektyvoje.

Kūnas traukiasi ir sausėja.

Tik kosmosas niekaip neužsipildo.

Važiuoju tramvajuje,

Miestas plaukia pro šalį.

Neprisimins, kad buvau.

Esu tik sėkla,

Nukritusi kartu su kitais milijardais sėklų ant žemės.

Medžiu užaugti vilties mažai...