Laukiu saulėlydžio
ir stebiu anglių kasyklos tolumas prisimerkusi;
akys ašaroja nuo saulės skaistumo,
tarsi spinduliai badytų akis.
Vėjo nėra.
Yra tik dirbančių mašinų ūžimas,
didelių it dinozaurai,
skęstantys vakaro rūke.
Žmonės šurmuliuoja -
aptarinėja vaizdus, juokiasi ir tyli, vaikštinėdami
atsuktomis akimis į vakarus,
o paskui išeina,
palikdami savo triukšmą man
ir tiems grojantiems bei dainuojantiems mano dešinėje
niūrią dainą.
Jos melodija palenda po oda
ir pažadina vaidilučių balsus,
kadaise šokusius aplink akmeninį aukurą,
kad pašlovintų saulės laidą.
Ir aš jau dainuoju,
sau į kasas pindama oranžinius spindulius -
per amžius liksime sesėmis.
Aš ir saulė,
vos prieš pusvalandį badžiusi man akis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą