Ryto akvarelė

Šį rytą,

dvidešimt po aštuonių,

žiūrėjo į mane

pilki namai ir katedra,

ir Reinas spigino laivų langų šviesa. 

Žuvėdra klykė virš galvos

ir vėjas dūko plaukuose.

O aš ilgėjausi žiemos

ir sniego balto it vaniliniai ledai,

varveklių, šerkšno, snaigių,

nosį gnaibančio šaltuko

ir jausmo, kai atrodo tuoj iš laimės sprogsi,

nes visa taip gražu, labai gražu...

Bet atsimerkusi žiemos nesuradau.

Tramvajus skrodė pilką miesto būtį.

Sustojo. Durys atsivėrė. Įlipau.

Ir mano mintys nusispalvino pilkai...