Rudens pilkumas

 

Rudens pilkumas prislėgė it mūras.

Šliaužiu gatve. O ji, gyvatė ta,

Užmiršus savo paskirtį, it liūnas

Praryja sielą purią kaip vata.

Ir viskas. Driekias debesų kutai

Paslėpdami nudilusį mėnulį.

Pilkom akim žiūriu į juos. Aukštai...

Stebiuos - kietai kauleliai mano guli.

O juk galėjau būti... Juk galėjau!

Rudens pilkumo dangų nulaižyti, 

Sakyti myliu, o ne - jau mylėjau,

Ir į kitus eilėraščiais išlyti.