Esė apie esė: Kuo laisvo tipo esė skiriasi nuo laisvės

Nuotrauka iš zapier

Mokausi rašyti esė. Niekada labai nesigilinau į jos kaip epo žanrui priklausančios prozos subtilybes, nors, oje vaje, esu baigusi literatūrologijos studijas - turėčiau tokius dalykus žinoti. Kadangi aš tik nutuokiu, o ne žinau, tai gūglinu. Lietuviuzodynas.lt pateikia tokią esė sampratą: "bet kurios tematikos straipsnis, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas, stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas". Vargeli vargeli, pasirodo, man reikia objekto, kurį galėčiau nagrinėti! Vadinasi, negaliu rašyti tiesiog dienoraščio, jeigu noriu parašyti esė. 

Gūglinu toliau, nes, toks esė apibrėžimas nesuteikia man nušvitimo, tik išgąsdina, kad reikės įdėti daugiau darbo negu tikėjausi. Randu Lilijos Duoblienės straipsnį "Kaip rašyti esė". Perbėgu jį akimis ir apsidžiaugiu, išvydusi skyrių "1 strategija: Laisvo tipo esė". Laisvas jau savaime gerai. Normų nemėgstu. Nors vis dar dairausi ir stebiu, ar kas nors mato ir girdi mane bei mano vaikus. Man vis dar svarbu, ką kiti pagalvos, nes nuo to, ką jie pagalvos, dažniausiai priklauso mano sėkmė arba nesėkmė. Nekalbu apie žmones gatvėje, turiu galvoje kitus, kurie turi galimybę nuspręsti ar esu tinkama vadintis kokios nors grupės, firmos, bendruomenės dalimi. Tūkstančiai padoraus elgesio taisyklių ir prietarų nuo pat vaikystės įspraudžia mus į narvą lyg į gerokai per ankštus džinsus ir liepia vaikščioti žąsele, nors nei logikos, nei prasmės tame jau seniai niekas nebemato.

Bet grįšiu prie laisvės ir esė. Apie laisvę jau ne kartą esu kalbėjusi ir galėčiau dar ilgai apie ją kalbėti: kad absoliučios laisvės nėra, kad tai, ką mes vadiname laisve, tėra tik siekiamybė, kad pačios laisvės niekada neragausim, gal tik jos kvapą užuosim. Laisva esė - visai kas kita. Ją galimą apčiuopti, sukurti, turėti. Ji materializuojasi tą akimirką, kai žodžiai sugula ant lapo. Laisvė, tuo tarpu, nebūna materiali. Net jeigu pagal Konstituciją turime teisę į laisvę, negalime jos pačiupinėti. Kaip ir meilės ar Dievo ir dar daugybės dalykų, kuriais privalu tikėti, kad jie funkcionuotų. Esė tikėti nereikia. Ją reikia rašyti ir, idealiausiu atveju, skaityti.

Tačiau iki geros esė man - dar toli gražu. Trūksta praktikos ir užsidegimo. Gal ir laiko trūksta, bet juk, kas nori, tas laiko randa. Tingiu matyt, nes giliai viduje vis dar viliuosi išlošti loterijoje, nors jau seniai nebeperku bilietų. O juk norint parašyti gerą esė, reikia įdėti nemažai darbo, nes, pasak anksčiau minėtosios Lilijos Duoblienės, "Gera esė turi aiškią idėją, logiką, struktūrą, išbaigtumą, savitą originalų minčių dėstymo stilių". Man visko dar trūksta - kiekvieno išvardyto punkto, tačiau laikui bėgant išmoksiu rašyti. Juk ir vaikščioti išmokstama ne vienu ypu, o žingsnis po žingsnio. Svarbiausia, tai daryti laisvai - tiek vaikščioti, tiek ir rašyti. Šiuo atveju laisvė ir puiki esė yra giminingos sesės - tik siekiamybės. Skirtumas tik tame, kad esė rašymo subtilybes kada nors įvaldysiu, o, va, kaip bus su laisve, niekas gerai ir nežino...

I. Vito

Rytinis praregėjimas

Nuotrauka iš sitzsack-center

Įkritau į sėdmaišį -

Nagai pagaląsti -

Apkaustysiu žodžius prasmėmis.

Langai virtuvėje atdari -

Girdžiu paukščių giesmes,

Vinguriuoja tarp daugiabučių

Skardi jų melodija, -

Juodasis strazdas moka gražiai,

Gražiau negu kada aš mokėsiu.

Pusryčiams prisivalgęs sumuštinių gurgia pilvas

Palyginus su strazdu - monotoniška.

Gražiau šiandien nemoku...

Apniukęs dangus kabo tarp saulės ir manęs;

Neprabils krušos žirniais - 

Vakar jais kalbėjo.

Žiūrėjau pro langą ir gailėjau savo svyrančių pelargonijų,

Šiandien žiūriu ir gailiu savęs, -

Ne į tą pusę mato mano akys...

Be rimo

Abstraktusis geometrinis menas 123rf

nerimuosiu šiandien - nenoriu!

turiu teisę į nerimuotiną būtį,

į kampus, aštrias briaunas,

nestandartinę formą,

pamišėlišką žvilgsnį 

ir juoką laidotuvėse;

nerimuosiu savo gyvenimo - 

tyla lai nebūna gera byla -

netiesiu raudono kilimo žodžiams, 

nekviesiu jų,

tegul patys ateina, 

jeigu nori būti nesurimuoti;

mokysiuos iš gamtos - 

ji irgi nerimuoja, -

negirdėjau dar surimuotų karvių sonetų,

paukščių tralialiavimų ar šuns amsėjimų, -

harmonijai rimo nereikia -

užtenka minties gijos gyvenimui sustyguoti.

Knyga - geriausias vaistas arba Kelias nuo abejonės iki knygos

Paveikslėlis iš freepik

Kaip dažnai jus aplanko abejonės? Mane - kasdien. Jos net nelanko manęs, jos tiesiog būna ir skleidžia tirštas miglas. Akys per silpnos, kad galėtų ką nors per jas įžiūrėti. Taip ir klaidžioju tarp keturių sienų, ieškau lango, kad jį atvėrus išsisklaidytų rūkas, bet langai - užkalti iš lauko. Sėdžiu abejonių kalėjime.

Vakar neturėjau laiko abejoti. Visą dieną sukausi kaip vijurkas, kol pasidariau visus neišvengiamus darbus. Neišvengiamais vadinu tuos darbus, kurių prasmingumu ir būtinumu neabejojama. Užimta galva neturi laiko klaidžioti po rūką. Vadinasi, reikia imtis veiklos. 

Sukroviau skalbinius į skalbimo mašiną - tuos, kuriuos jau seniai ruošiuosi išskalbti, bet nesinorėjo jungti pustuštės skalbimo mašinos. "Pagaliau prisitrinko," - pagalvojau, patikrinusi skalbinių dėžę. Palengvėjo. Lyg neskalbti skalbiniai būtų skleidę neigiamą energiją, o dabar, kai jau sukosi ir plekšėjo vandenyje, staiga liovėsi, nes vanduo net ir energiją išvalo.

Įsilašinau į akis drėkinančių lašų. Skausmas sumažėjo. Ir skausmas gali kankinti, ne tik nešvarūs skalbiniai. Peržiūrėjau skaitomas knygas. Jaučiu, kad siela nori lengvesnės lektūros, kad anglų ir vokiečių kalbų man - gana, kaip ir retorikų, pedagogikų ir teorijų apie gyvenimo (ne)apskaičiuojamumą, apie rašymo meną ar pamokymų, kaip išlikti lieknai visą gyvenimą. Pasirodo, šiuo metu neskaitau jokio grožinio kūrinio. O noriu siaubingai! Jau senokai knygų spintoje esu pasiruošusi Jurgos Tumasonytės "Remontą". Pastačiau jį vitrinoje, atsukau viršeliu į stiklą, kad kasdien matyčiau ir neužmirščiau, - šitą skaitysiu, kai tik turėsiu laiko. 

Šiandien laiko turiu, negana to, jaučiu būtinybę pasisemti lietuviškų žodžių... energijos? laisvės? paprastumo? Kitomis kalbomis parašytas žodis prašyte prašosi išverčiamas: suku galvą, ieškodama tinkamesnio atitikmens, galvodama apie prasmę, - o gal neteisingai supratau? Lietuviškas žodis išlaisvina mane nuo tokių kančių. Aš skaitau ir atostogauju. Kaip gera, kai nervai atsipalaiduoja, praeina skausmas, į tamsesnius kampus pasitraukia rūpesčiai ir aš lieku prie lietuviškos knygos lyg uždegtos lempos, kuri išsklaido tamsą ir visa, kas joje tūno. 

I. Vito

Sako

Iliustracija iš berufe-dieser-welt

Sako, nereikia savęs prievartauti - 

Tegu jie ateina - žodžiai,

Iš akių, ausų ir kvapų,

Iš kutenimo papilvėje,

Juoko, pykčio - jausmų.

Sako, tereikia rašyti

Nepailstančiai, atkakliai

Diena iš dienos - naktis iš nakties,

Rasti laiko, rasti vietos,

Nes tai, kas turi gimti - 

Ateis vis tiek,

Tik nebūtinai tu būsi motina ar tėvas.

Sako, kartais būna nelemta.

Bet argi likimas ne geležinis?

Ką norėsim, tą ir nusikalsim

Kalvystės darbų pasimokę pas meistrus.

Svarbiausia - neužteršti utopijos abejonėmis.

Tylos jau seniai negirdžiu...

Nuotraukau iš  SN/STOCKADOBE-RADARANI

Tylos jau seniai negirdžiu -

Kraujas teka per garsiai.

Ieškau jos ausimis - įtempiu

Savo klausą, bet veltui...

Ne tyla, o garsai - daug garsų

Tarsi kruopos perlinės

Subyrėjo į vidų ausų

Ir sudygo gėlyne.

Dar gerai - manyje žydi žolės,

Dūzgia bitės auksinės

Ir kamanės sunkios, vilnonės,

Čiurlena gyvybės šaltinis,

Virpa oras - lakštutė taip suokia

Alyviniam krūme, dainuoja -

Pasaulis it uoga sunokęs

Kvapu ir garsais užliūliuoja.

Ir nėra ten tylos - 

Manyje jos būti negali.

Gyvenimas niekad netyli,

Kirba, juda pro šalį:

Pro ausis, pro akis, nosį, burną ir odą

Iš vidaus - eksrtavertas, -

Prisigėręs garsų laisto sodą -

Mano sielos ekspertas.

2021-ųjų motinai

Iliustracija iš pinterest

Pavargai? Suprantu, negaliu

Nesuprasti - pati juk žinau,

Kiek kantrybės ir kiek pastangų

Tau kainuoja "gyventi geriau",

Kad raukšlelės aplinkui akis

Ir juodi paakiai - ne dėl grožio;

Įsispaudžia juose atskirtis,

Ilgesys ir nepaisymas žodžio,

Įsispaudžia trumpumas naktų,

Verksmas, įgeidžiai, meilė - daug meilės,

Nes be jos nebeliktų ženklų,

Kad pavargus esi ir iš laimės:

Šypsena užu kaukės, tyla,

Kai gyvenimas krykščia iš džiaugsmo,

Ir švelni švelni šiluma

Iš akių, apsiraizganti skausmą.

Pradžioje būna klaustukas: apie skaitymą angliškai ir tikėjimą

Nuotrauka iš teamsoftomorrow

Skaitau knygą anglų kalba. Radau ją knygų spintoje, stovinčioje prie autobusų stotelės. Karin Slaughter "Broken" vadinasi toji knyga ir yra gana sunki tokiai skaitytojai kaip aš. Būčiau neėmusi, bet knygos autorė man pasirodė be galo panaši į vieną Pijaus darželio auklėtoją, kurią tiek Pijus, tiek aš labai mėgome, taip kad negalėjau knygos padėti atgal į lentyną. Būtų nelabai mandagu, pagalvojau, todėl parsinešiau ir pradėjau skaityti. Skaitau po puslapį ar du per dieną, iš lėto, vėžlio žingsniu, nes vargina, kai nesupranti, ką skaitai. Žodynas, žinoma, praverstų, bet kas gi vartys ir ieškos žodžių? Pasikliauju savo smegenine ir visata - ilgainiui imsiu suprasti. 

Atsimenu, kaip pradėjau skaityti J. Irvingo "Pasaulis pagal Garpą" vokiečių kalba. Iš pradžių galvojau, kad ne skaitymas čia, o kažkokia nesąmonė, juo labiau, kad knyga nėra iš lengviausių. Mano vokiečių kalbos mokytojas patarė pasirinkti paprastesnę knygą, bet pinigai buvo jau sumokėti, knyga nupirkta, tai kodėl gi neperskaičius iki galo. Perskaičiau, žinoma. Nors dabar mielai paskaityčiau iš naujo, nes nelabai ką ir prisimenu. Žinau tik, kad nuo tos akimirkos, kai mano žodynas tapo pakankamai platus, knyga pasirodė labai įdomi. Skaičiau su malonumu. Buvo tikrai smagu ir gera suprasti žodžius, sakinius, ištisus puslapius, nors prieš mėnesį dar nesupratau bene kas antro žodžio. 

Tiesa, vokiečių kalbos mokiausi kiekvieną dieną, ėjau į mokyklą, rašiau ir kaliau mintinai - dirbau ir todėl tobulėjau. Angliškai skaitau visai nesimokydama papildomų žodžių, tik kartas nuo karto pasigaunu kokį naują nežinomą iš vaikų - tai iš savo antroko, tai iš penktoko pamokų, - arba pasiklausiu vyro. Kai jau nebežinau kur dėtis iš smalsumo, tada pagūglinu. Taip ir mokausi, jeigu tai iš viso galima pavadinti mokslais. Bet tokie mokslai vis tiek geriau negu jokių. 

Šiaip tikrai neplanavau gilintis į anglų kalbos subtilybes. Ji man nelabai kibo universitete, nelabai aš ja žavėjausi skindama braškes ar pakuodama kiaulieną mėsos fabrike Anglijoje. Bet jaučiu, kad bent jau primityviuose pokalbiuose turiu galėti dalyvauti. Tiesa, anglų kalboje svarbus tarimas, nes puikiai žinome, kad anglai vienaip rašo ir visai kitaip taria. Su tarimu esu visai susipykusi. Ir vis tiek nekreipiu dėmesio, tiesą pasakius, nėra ir į ką kreipti, nes, kai reikia išsižioti ir kalbėti, aš tyliu kaip uola. Drąsa ateina su patirtimi. Tikiu tuo. Netikėti negaliu sau leisti. Nes jeigu leisiu sau netikėti, tai labai nusivilsiu savimi. 

Todėl skaitau. Juo labiau, kad dar nesu girdėjusi nė vieno patarimo, esą nereikėtų neskaityti. Skaityti reikia viską, nes tik taip įmanoma susiformuoti individualią nuomonę apie dalykus, žmones ir pasaulį. Knygose slypi daugiau tiesios negu kur nors kitur, sako mano draugė. Ir aš ja tikiu. Tikėjimas - stipriausia mano dorybė. Gaila tik, kad kitais tikiu kur kas labiau negu savimi. Bet ir šita žaizda užgydoma. Viskas pataisoma, kas nori būti pataisyta. O aš juk noriu.

I. Vito

Undinėlės

Nuotrauka iš taynoeznanie

Trauk iš jūros tinklus!

Undinėlės suskubo:

Vaiko storus pulkus,

Bijo žemiško rūbo.

Jos girdėjo gandus

Apie alkaną, godų

Baubą, baubo vaikus

Ir nevertą jų žodį.

Nei tiesos, nei garbės - 

Savo žemę pridergę,

Užsimanė šlovės -

Undinėlių sau vergėm.

Niekada! Kol galės

Nors viena vandens nimfa,

Spjaudys bangos, kalbės

Pažadais nenurimti,

Pažadais atiduoti

Visą "turtą" - nereikia!

Galit patys šnopuoti

Plastikais pasikreikę.

Televizorius ir ką jis su mumis daro

Iliustracija iš media.istockphoto.com

Pusantros dienos prasėdėjome prie televizoriaus. Kai galiausiai atsiplėšėm nuo ekrano, visiems ūžė galvos. Bet man tai labiausiai iš visų. Priėmiau tokį pasibuvimą aname pasaulyje kaip eksperimentą. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo labiau tuštėjo makaulė. Fantazija nemėgsta filmų ir filmukų. Ji traukiasi su savimi pasiimdama visas gimstančias istorijas, idėjas, mintis, žodžius. Nieko nepalieka zombiams, nes nieko jiems ir nereikia. Dar vieną seriją, dar vieną... - kalba mano sąmonė, užhipnotizuota spalvotų paveikslėlių kaitos. Nieko nereikia galvoti, nieko nereikia įsivaizduoti - viskas padėta ant sidabrinės lėkštelės, o viskas šiuo atveju - tai vaizduotės nuodas.

Ilgą laiką nekreipiau į savo galvos reakcijas dėmesio. Žinojau, kad vaikams pernelyg intensyvus ir dažnas šiuolaikinių medijų vartojimas sukelia agresijos priepuolius, yra atsakingas už išsiblaškymą, prastą miegą, fantazijos skurdumą, apatiją, atotrūkį nuo realybės. Bet nemaniau, kad jos gali pakenkti suaugusiam žmogui - man. 

Nieko neįtariau, kol neatsisėdau prie kompiuterio rašyti dienoraščio. Eilėraštį rubrikai Po eilėraštį kiekvienai dienai šiaip ne taip sukurpiau, o, štai, neilgo tekstuko Kasdienybės trupiniams nepavyko parašyti. Negalėjau, nes galvoje buvo tuščia. Galvojau, parašysiu apie draugystę - pagrindinę anime serialo "Naruto" temą, apie tai, kaip puikiai draugystės motyvas šokinėja iš serijos į seriją ir tvirtėja, auga, vystosi kartu su personažais. Bet vakar (užtai vakarykščio įrašo ir nebuvo) nesugebėjau nieko sukurti. Kai nusibodo spoksoti į kompiuterio ekraną, nuėjau miegoti. 

Šiandien užtai televizoriui skirtas buvo tik pusdienis. Kažkodėl savaitgaliai tapo labai apatiški. Neperskaitau ir neparašau užsibrėžto puslapių skaičiaus, net nepaklausau įrašų, kuriuose gausu patarimų rašytojams (Bookerfly Umsetzungskongress - Bookerfly įgyvendinimo kongresas), o juk pastarieji dabar nemokami, tereikia tik naudotis proga ir tiek. Bet aš mieliau leidžiu savo smegenims atrofuotis "valgant" vaizdus. Viena vertus, televizoriaus žiūrėjimas ar kompiuterinių žaidimų žaidimas nereikalauja didelių veiksmų. Įsijungei ir guli ar sėdi, užkandžiauji - palaiduojiesi, kitaip sakant. Bet čia ir yra problema - mūsų atsipalaidavimo įpročiai susieti su netinkamomis priemonėmis. Bėgdami nuo sudėtingų sprendimų ir komplikuotų, varginančių procesų, pasirenkame paprasčiausią kelią. O kas gali būti paprasčiau už televizoriaus žiūrėjimą! Juk įsijungti televizorių nuotoliniu pulteliu yra gerokai lengviau negu lakstyti per lietų parko takeliais, ką nors meistrauti, darbuotis sode, galų gale, skaityti knygą. Skaitant reikia galvoti. Žiūrint televizorių - ne. Viskas jau sugalvota, informacija pateikta ir dar tokia, kokia patogi kažkam kitam - mums net nereikia turėti savo nuomonės, ją už mus turi žurnalistai, politikai, laidų vedėjai, scenarijų autoriai ir kiti veikėjai.

Bet argi tai laisvo žmogaus gyvenimas? Aš tikrai nesijaučiu laisva, kai pakylu nuo sofos skaudančia galva ir išsausėjusiomis akimis. Nesijaučiu ir pailsėjusi. Nervai būna keistai pakrikę, - erzina viskas ir kiekvienas, jaučiuosi prastesnė už visus kitus žmones, graužiuosi, kad šitiek laiko praleidau veltui, nes ką jau tokio, išskyrus laikiną hipnozinę būseną, mus duoda televizoriaus žiūrėjimas? Nebent žiūrėtume informacines, dokumentines laidas - tokių irgi gausu, reikia tik išsirinkti iš gausybės kitų. Tačiau pats geriausias variantas būtų susirasti kitą pomėgį ir televizoriaus žiūrėjimą sumažinti iki minimumo arba pasirinkti dienų be televizoriaus politiką. Žinios puikiai paskaitomos ir per radiją, be to, yra ir šaunių radijo laidų. Tačiau geriausia idėjų generatorė yra tyla. Todėl einu dabar patylėti.

I. Vito

Sodininkauju

  

Sodininkauju:

Apžiūriu svyrančias pelargonijas;

Nesvyra dar - anksti -

Ir nežydi.

Lauksiu.

Laukti išmokė laikas.

Persodinu petražolę,

Vakar parsineštą iš parduotuvės,

Įkišu ją prie svogūnų, -

Tegul gražiai sugyvena.

Mėtos krūmelį perkeliu į didesnį vazoną -

Atskirai, kad neišsiplėstų, -

Jai reikia ribų.

Našlaičių neliečiu.

Jos tįsta į viršų,

Ieško saulės kaitros.

Jaučiu, jei galėtų -

Išskristų

Kaip ir levandos,

Mosuojančios naujais daigeliais,

smulkučiais, gležnais it vabzdžio sparnai

lyg netikėtų, kad naktys sušils.

Už jas tiki braškės,

Puikuojasi stambiais, sultingais lapais,

Staiposi saulėje tarsi balkono šeimininkės,

Besišaipančios iš ledinės rasos.

Tik perkūnropės kantriai pūpso

Žiemą vasarą tokios pačios,

Stoiškai priima gamtos nuotaikas.

Jos - senbuvės -

Stebi už lango besislapstančias naujokes -

Šparagines pupeles ir papriką,-

Jautrias ir reiklias vienmetes,

Mato jų laikinumą,

Išvagojusį lapų plokštumas,

Ir žino, 

Kad neišvengs artimesnės pažinties

Tačiau ne bičiulystės -

Per skaudi būna netektis.

Perstumiu perkūnropių vazoną,

Įtaisau jas prie našlaičių ir neužmirštuolių,

Nenorinčių žydėti, užsidariusių į save.

Tegul pasimoko iš perkūnropių,

Kaip reikia džiuginti mane -

Sodininkaujančią

Savo kvadratinio metro dydžio paslaptingame sode,

Atgimstančiame naujais žiedais

Kiekvieną pavasarį.

Melas skęsta

Iliustracijos autorius Denis Devigne

Melagis melavo,

Per tiltą važiavo,

Tiltelis sulūžo,

Melagis įgriuvo.

Taip bliaudavome visa gerkle būdami vaikais ir nesuprasdami prasmės jukdavomės, - juk reikia pasakyti melagiui, kad jis melagis. Ir sakyti reikia garsiai, nes melas - toks labai labai negeras dalykas. Tik, va, su labai negerais dalykais yra tokia problema - jie traukia kaip magnetas. Užtai ir meluojame, nes juk baltas melas nesiskaito. Bet įgriuvus tilteliui, trumpos jo kojos nepadeda išsikapanoti. Ką jau kalbėti apie buratino nosį - ilgą ilgą, tokią labai panašią į šiaudą, už kurio griebiasi skęstantysis. 

Lygiai tokia pačia pradžia radau ir Artūro Tereškino straipsnį "Melo kultūra – „Melagis melavo, per tiltą važiavo...“" Iš pradžių galvojau, kad negražu taip, ir jau norėjau rašyti kita tema, bet paskui prisiminiau Vaivos Rykštaitės, Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės ir Jurgos Tumasonytės pokalbį apie 90-uosius, apie tą laikotarpį beveik vienu metu pasirodžiusias knygas, kurios, savaime suprantama, buvo panašios, nes rašant apie tuos pačius dalykus neįmanoma išvengti panašumų. Moterys sakė, kad jų neapleido jausmas, esą jos būtų nusirašiusios. Ir man kartais taip atrodo, kai, va, užsimanai aptarti melo fenomeną ir surandi tais pačiais žodžiais prasidedantį straipsnį. Bet aš rašau dienoraštį, aptariu savo įspūdžius, reflektuoju aplinką ir pasaulį, man nereikia bijoti panašumo baubo.

Tačiau toliau apie melą. Nerašysiu jokių mokslinių traktatų, nesigilinsiu ir neieškosiu priežasčių, nes man melas yra viena iš laikinų priemonių laikiniems tikslams pasiekti. Juk visa, kas grindžiama netiesa, anksčiau ar vėliau pavirsta sriuba, kurią patys turime išsrėbti. 

Mano vaikai kaip tik išgyvena melo panaudojimo ir pasekmių ragavimo laikotarpį. Nemėgstu, kai man meluoja, baudžiu dvigubai stipriau, negu už tiesą. O taip taip, už tiesą irgi baudžiu. Gaunasi kažkaip neteisingai, pamanysite. Iš pradžių taip ir yra, bet priežasties pasekmės principas taip jau veikia. Kas turi drąsos prisidirbti, tas turi turėti drąsos priimti pasekmes. Ir viskas. Meluoja tik bailiai. Ir nėra čia jokių bet ar tačiau. Jeigu bijai, tai neprasidėk su dalykais, kurie ne tavo nosiai. Tačiau jeigu vis dėlto smalsumo, kvailumo ar dar kokio -umo vedinas prisidirbai, tai nevenk tiesos. Tiesa išlaisvina. Melas, atvirkščiai, tik dar labiau supainioja, įtraukia, smaugia ir smaugia, kol pasijauti užspaustas į kampą savo paties sąžinės. Nereikia bijoti tiesos. Ji sunki, bet užtai neleidžia nuskęsti, iškelia mus į paviršių, kai melas - lengvas, bet skandina lengviau už betono luitą. Mes turime laisvę riktis. Pasirinkime teisingai ir išmokykime to savo vaikus.

I. Vito

Ką mato ausys

Iliustracija iš netclipart

matau ausimis

akys skaudžios - pavargę

užsimerkiu 

ir jau aš joje

garsų visatoje

pūskite mane pūskite

plunksna pavirtusi šaukiu

lengva it balerina

baltu tiulio tutu

smulkutė skruzdės siela

plasnojanti nuo natos prie natos

nutūpianti ant juodų

prinokusių it saulėgrąžos galvų

ir šokanti šokanti šokanti

kol galvos atsidaro 

ir paskleidžia spalvotą savo būtį

ji skamba

darni melodija vinguriuoja iš po mano puantų

seka juos

stiepiasi į viršų

apsiveja blauzdas

 šlaunis

klubus

 liemenį

 krūtinę

kol pasiekia ausis

kad praregėčiau

muzika mane pagimdo

į ponių

vienaragių

meškiukų Gamių

smurfų

 bitės Majos

ir Candy Candy pasaulį

vartausi jame lyg kosmose

be  pradžios

be pabaigos

laižau saldų it medus 

spalvų glajų

kol persivalgau

atsimerkiu

nubudinta tylos

ir girdžiu akimis

kaip gyvenimas varva

it vaškas ant penklinės

ir virpina linijas

kaip virpina voratinklio siūlus

įkliuvusi musė

juodos ir baltos dvikova

neišsenkantis jėgų žaidimas

vargina

vėl

uždarau akis į jų narvus 

matau 

ausimis

vėl ir vėl

vėl ir vėl

vėl ir vėl

kol nūdiena ima purtyti už pečių

vienaragiai ir poniai

tabaluoja ant ausų kaušelių

spardo baltą ir juodą kanopomis

dainuodami pro šalį

pučia mane ir pučia

kad pakilčiau

bet plunksnelė liko anapus garsų

čia ir dabar pernelyg didelė žemės trauka

balerinos tutu ir puantai

kabo ant smuiko raktų

laukdami 

reginčių mano ausų dėmesio

kad atsivertų durys

į ten

ir į čia

Nuo paieškų iki atradimų: pamąstymai prie apvalaus staliuko

Jau gal tūkstantąjį kartą pasitikrinau elektroninį paštą. Nežinau, ką tikiuosi ten rasti: gal kokį stebuklą, ar ženklą, jog gyvenimas ims ir pasikeis į gera, visai be pastangų, be prakaito ir užsispyrimo? Vilties neprarandu, nors, puikiai suvokiu, kokia kvaila ta mano viltis ir kaip taikliai jai šiuo atveju tinka vardas "durnių motina". 

Apsižvalgau, ieškodama už ko užsikabinti,  nes kasdieninę rašymo porciją norėtųsi pagardinti dar iki šiol negvildentais dalykais. Ką nors rimto norisi pasakyti, ką nors tokio labai prasmingo, išskirtinio, žavaus, nepaprasto, ką nors įkvepiančio. Bet mintys nenoriai keliasi iš savo lovų, rąžosi ir reikalauja gryno oro gurkšnio. Eisiu, sakau joms, po dešimties minučių eisiu su Tomu į žaidimų aikštelę, gausit to savo oro ir saulės, ir vėjo, nes pro langą matau, kaip sunkiomis baltų žiedų kekėmis mojuoja kaimynų trešnė. Ir aš staiga užsimanau būti tokiu žiedu, kuris, jei būna lemta, patiria kokio nors vabzdžio kutenimą, virsta uoga, prisirpsta saulėje, nukrinta ir laukia, kol galės užaugti arba numirti. Noras būti žiedu praeina. Ir taip juo esu. Visi esame. Visi iki vieno.

Sėdžiu prie apvalus staliuko svetainėje, užkariauto mano knygų. Šiandien jis atrodo gana tvarkingai, nes vaikai savąsias išsinešė į savo kambarį. Manosios, tuo tarpu, guli ir laukia, kol jas perskaitysiu arba pakeisiu kitomis, kai norėsiu pasinerti į kitą pasaulį, į grožinės literatūros bangas. Kol kas džiaugiuosi dalykine lektūra, mokausi būti, mokausi suprasti, mokausi tobulėti. Nors sunku tobulėti, kai neprisimeni, apie ką skaitei. Aš turtėju ne raidėmis, citatomis, teorijomis, o knygų dvasiomis. Faktų mano smegenys nemėgsta, jos juos tuoj pat iškraipo, atskiedžia su fantazija ir tada jau gimsta kažin kokie nerealūs dalykai, kuriais net pati netikiu. Užtai emocijų neužmirštu. Jos nepasimeta, neišsibarsto, nepasikeičia laikui bėgant, jos lieka tokios, kokias jas patyriau skaitydama, ir tuo labai džiaugiuosi. Knyga man gera tada, kai perskaičiusi ją iki galo dar ilgai jaučiu jos dvasią, virpinančią mano nervų ląsteles ir verčiančią galvoti, jausti, būti.

Per ieškojimus gimsta atradimai. Net jeigu jie menki ir mums atrodo neverti nė skatiko, vis dėlto jie yra atradimai. O atradimai turtina. Kasdien. Kiekvieną akimirką. Kartais reikia pasimokyti iš kūdikių, iš vaikų, - jie atranda save, pasaulį, mus ir priima tai kaip stebuklą. Žibančiomis akimis porina istorijas, išgirstas iš draugų, vardina faktus, parsineštus iš mokyklos, kužda paslaptis, kurių nevalia niekam žinoti... Jeigu leisčiau sau labiau būti kaip vaikui, matyčiau kitaip ir jausčiau kitaip, ir rašyčiau kitaip. Apie stebuklus, ne apie rutiną - neišsenkančias gyvenimo misterijas. Kartais naivumas yra tikra dovana.

I. Vito

Saulės liežuvis

Nuotrauka iš Everyday Health

Virtuvės langus laižo ir laižo

Ilgas saulės liežuvis

Žiedadulkių miltus ant stiklo braižo

Buria iš jų mūsų būvį

Iš kadais užkritusio lašo relikto

Pirštų 

Kaktų atspaudų

Sutraiškytos vaisinės musės salyklo

Negimusių niekad vaikų

Automobilių išmestų dujų

Smėlio

Dulkių

Gyvenimo

Paliesto saulės beseilio liežuvio

Pasaulio byrėjimu penimo

Anapus stiklo

Ar šiapus langų

Byra pasaulis ir byra

Nušveitus langus 

Išnyksta kartu ir įrodymai

Saulė nutyla

Bet vis tiek tarsi sąžinė

Rytą anksti

Saulės liežuvis ant stiklo

Ir prisimeni vėl

Kad iš lėto dingsti

Nesustabdomai

Dulkėmis mikro

Jei nėra pusiausvyros, negali būti ir laimingos pabaigos

Apie Markuso Ortso "Magišką kepurę"

Lesu sūdytus žemės riešutus ir niekaip nesuprantu, kodėl nerandu žodžių Markuso Ortso (Markus Orths) knygos "Magiška kepurė" apibūdinimui. Gali būti, kad žodžiai vengia mano pirštų, nes niekada nemėgau rašyti knygų aprašymų. Mokykloje juos tiesiog perrašydavau nuo viršelių į sąsiuvinį. Dabar kažkaip gėda šitaip elgtis, nes juk nieko tokiu savo poelgiu neįrodysiu ir gudresnė nepasirodysiu. Greičiau bus atvirkščiai, nes juk kiekvienas tai gali - ką nors nurašyti. 

Žemės riešutų skonis ir vėl pasklinda po mano burną. Užpildo ją savo sūriai salstelėjančia aistra niekada nenusibosti ir primena priklausomybę nuo kepurės, patirtą Simono Blocho. Kita vertus, ne tik jo vieno, bet ir kiekvieno mūsų. Knygos pabaigoje autorius kuo aiškiausiai pasako, esą "jis nebeužklups mūsų iš šalis. Jau seniai nešiojamės jį savyje. Jis mumyse. Ir niekada jo nebeatsikratysime. Nė vienas iš mūsų". Lyg kalba eitų nebe apie Simoną, o apie kažką daugiau: apie jausmą, "kad kažin kas yra negerai" ir apie įsitikinimą, "kad visi mirsime". Kepurė, dėl kurios Simono gyvenimas suskyla į dvi dalis, - Haido alegorija. Juk ir Roberto Lujo Stivensono apysakoje "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" kalbama apie tą patį - žmogaus sielos dvilypumą, gėrio ir blogio kovą. 

Argi ir mes ne tokie, kaip Simonas? Tiesa, jokių kepurių, kurios paverstų mus nematomais, nerandame, kaip ir tos kepurės neranda mūsų. Bet kiekvienas pažįstame vidinį balsą, vis primenantį apie kitokio pasirinkimo galimybę. Tai kitos mūsų pusės balsas, tos, kurią mes gebame suvaldyti, kurią laikome užrakinę sveiko proto narve. Jai nevalia ištrūkti į laisvę, nes tada nebesvarstytume, nebegalvotume apie pasekmes, tiesiog darytume tai, kas šautų į galvą. Būtume laisvi, kaip ir Simonas Blochas galiausiai tampa laisvas, bet argi kaina nėra per didelė? Kai netenki savęs, netenki ir gyvenimo. Net jeigu ir nežinome, kas tas gyvenimas iš tikrųjų yra, jeigu negalime jo paaiškinti, vis dėlto nujaučiame, kad gyventi yra kur kas maloniau negu negyventi. Būti nuobodžiu rutinos vergu yra geriau, negu negyvu nuotykių ieškotoju. Ir vis dėlto, kas gali spręsti, kieno gyvenimas buvo prasmingesnis? Buvo kaip buvo ir yra kaip yra - tokia knygos filosofija. Jeigu nesusitaikome su tuo yra kaip yra, tai pabaigiame kaip protagonistas. Išnykstame be pėdsakų, prieš tai sugriovę nemažai gyvenimų. O juk jis galėjo atiduoti tą prakeiktą kepurę, galėjo susikurti naują nuobodų pasaulėlį su Mirjam Haketal, galėjo būti geriau. Bet ar tikrai galėjo?

Markuso Ortso "Magiška kepurė" - tai knyga, užduosianti daugiau klausimų, negu pateiksianti atsakymų. Nėra joje romantikos, nėra vilties, nėra laimės, tačiau yra labai puikiai pavaizduota kova su savimi, su žmogiškumu, su tamsiąja - griaunančiąja - savo puse. Jei nėra pusiausvyros, negali būti ir laimingos pabaigos.

I. Vito

Eiti lengva

Nuotrauka iš schuhcenter

Eiti lengva

Žengia batai savaime

Ant asfalto pilko dangaus

Paukščiai kalba

Garsiau negu kaime

Daug garsiau negu miestas žmogaus

Burzgia traktorius

Automobiliai

Tik viena kryptimi, tik į priekį -

Pro tave, pro mane lyg pro aktorius,

Šimtui metų sustingusius tyliai -

Plaučiai semia emisijos liekį

Ir ežius -

Karūnuotus, mažus -

Viens kitam padalintus - turtingi -

Eiti lengva, kol dar į plaučius

Ir pavasaris savo kvapus

Skleidžia, žemė kvėpuoti netingi

Yra kaip yra - minčių džiunglėse

Iliustracija iš pixabay

"Ar gali kokie aiškinimai pasakyti, kas yra gyvenimas? Arba kas yra pasaulis? Prasmė? Kepurė? Ne? Tuomet nusispjauti į tokius aiškinimus. Svarbu tik faktas, kad taip yra, kaip yra. Liguistos pastangos kaskart išgalvoti ką nors nauja, kad parodytume juokingą mūsų būtį, yra ne kas kita, kaip dangtis, pridengiantis baimės puodą, kuris, pristigęs atsakymų, ima bėgti per kraštus", rašo Markus Orths knygoje "Magiška kepurė". 

Ir iš tiesų - bandydami paaiškinti dalykus, įvykius, jausmus, poelgius, mes sugaištame marias laiko. Juk galėtume tą laiką panaudoti gyvenimui gyventi, o ne jį analizuoti. Kuo daugiau aiškinamės, tuo labiau jaučiamės nieko nesuprantą ir nežiną, o tai iššaukia visokiausias baimes. Kuo mažiau žinai, tuo saugiau gyveni. Ir vis tiek veržiamės pirmieji nežinomiems toliams užkariauti, ieškome atsakymų į klausimus, į kuriuos nebūtinai turi būti atsakyta, paverčiame savo namus nežinomybės džiunglėmis ir karstome lianomis lyg tarzanai tikėdamiesi, kad vieną dieną prabusime su lempute virš galvos. Tikėjimas mūsų pačių užmačiomis varo mus į priekį, bet ir tikėjimui reikia trąšos. Iš kur gi jos paimti, jeigu visą laiką stiepiamės iš savęs, ieškome ir aiškiname, bet negauname nieko mainais, jokių atsakymų? Ilgainiui tiesiog pripažįstame, kad yra kaip yra - geresnė alternatyva negu numirti. Ir viskas. 

Nesidalinu dideliais atradimais - jų aš neturiu. Rašau tai, kas šauna į galvą, net negalvodama apie pasekmes, prasmę, stilių, kalbos turtingumą. Negalvoju ir apie saviapgaulę, kurios man reikia, kad išgyvenčiau iki rytojaus, apie apsimetinėjimą geresne negu esu, apie vaidybą, slapstymąsi už šypsenos ir akinių, apie nykimą, kuris kasdien vis labiau apie save primena, apie laiką, beprasmiškai švaistomą - apie visa tai negalvoju, visu tuo gyvenu... Mano baimės puodas kunkuliuoja ir bėga per kraštus... Kaip prigesinti ugnį? Kaip sustabdyti virimą? Kaip išlipti iš tos sriubos ir pradėti gyventi? 

Susitaikyti su savimi pačia! Aš esu mano problema. Atsimerkiu ir mirksiu. Akivaizdu, kad savo stagnacijos priežastį žinau, bet pernelyg bijau pajudėti, nes juk gali skaudėti, gali nepavykti, gali... Daug kas gali nutikti. Kvėpuoju pavasario oru, tekančiu į mane kaip upė teka į jūrą - žinanti kelią. Ir aš žinau tą kelią. Žinau gerai. Bet pernelyg savęs nemėgstu, kad eičiau juo. Lyg galvočiau, kad aš tai tikrai neverta pagyti nuo baimės. Kvailystė! 

Mintys susipainiojo. Nebežinau, kur jų pradžia, o kur pabaiga. Jeigu toliau rašysiu, gali būti, kad prapulsiu žodžiuose, o tada išnirsiu anapus ekrano, pas jus - tuos, kurie tuos žodžius skaitys. Pasikalbėsime atvirai apie dalykus, kurių niekas viešai neaptarinėja (o gal jau aptarinėja?) ir pripažinę, kad yra taip, kaip yra, pasidžiaugsime viltimi, kuri visada pasiruošusi numirti paskutinė.

I. Vito

Kepurė

Iliustracija iš pixabay

                                                                   Pagal Markus Orths knygą "Magiška kepurė"

Ar žinai, kur surasti kepurę?

Tą, su raunančia plaukus trauka?

Užsidėjęs ją kartą nukūrei

Ir chaosas pavirto tvarka.

Nuo tada tu tyli. Nesakai,

Kas, iš kur ir kodėl. Paslaptis?

Netikėtai nuslinko plaukai.

Skarele plikę slėpsiu. Akis -

Po didžiuliais tamsiais akiniais, -

Pripratau būt nematoma sau.

Tu žinai - net ir su marškiniais

Aš jaučiuosi nuoga. Pavargau.

Noriu būti laisva - kepurėta,

Net jei "aš" pasiduos, negyvens.

Atiduok man kepurę ruplėtą

Tarsi tošį nuo beržo liemens,

Atiduok ir nesaugok manęs - 

Aš žinau, kaip pranykti turiu.

Ji vis tiek kelią mano suras -

Aš kaip niekad tvirtai tuo tikiu;

Ji paslėps mano sielą savy -

Kaip kad paslepia trynį višta,

Ir gyvensiu savęs užmaršty

Kaip tiesa - ne likimo klaida.

Apsirenk

Iliustracija iš pinterest

Apsirenk - šalta būna nuogam,

Juk gerumas kaulų nešildo,

Kaip kepurė negelbsti ragam,

Ant kaktos kurie vakar išlindo.

Nei tai panas, nei tai ožys.

Vėjas barzdą nedrąsiai kedena.

Nežinia, kokios galios išlįs,

Kuo likimas išpaikęs gyvena.

Atsispyręs nuo žemės aukštyn

Šokinėji ir rūpesčiai dingę.

Dvi kanopos, ragai du minty -

Mitologinis kvapas slaptingas... 

Mitologinis? Ech, ne visai, - 

Kvapas sklinda anapus ausų. 

Apsirenk, juk nešildo plaukai, -

Prisiminti Save - nebaisu.

Žodžiai, su kuriais reikėtų elgtis atsargiau

Nuotrauka iš bbc.co.uk

Vakar naktį "buvau" Havajuose - žiūrėjau Vaivos Rykštaitės įkeltą postą instagrame. Taip fainiai pasibuvau, kad net nustebau, kodėl anksčiau nesu nė vieno tokio įrašo mačiusi. Juk, tiesą pasakius, instagramą parsisiunčiau tik dėl jos. Man patinka Vaiva Rykštaitė. Kartais, tiesa, primena fyfą, bet tuos kartus galima atleisti. O ir fyfiškumas išryškėja tik tuomet, kai imu ko nors pavydėti. Taip kad, pasirodo, tai ne Vaivos problema, o mano pačios. Todėl daugiau apie tai ir nekalbėsiu, nes, kas gi mielai kalba apie savo netobulumą? 

Norėjau pakalbėti apie Vaivos užsimintą niekada ir visada vengimą. Aš, atvirkščiai, visada, vartoju gan dažnai. Nors dabar imu galvoti, kad gal kiek ir per dažnai. Mano žodžių žodynas nėra jau toks platus, kaip aš tikėjausi. Tikrai ne kartą teko atsiversti sinonimų, dabartinės lietuvių kalbos ar kokį nors internetinį žodyną, kad surasčiau tikslesnį žodį ar jo atitikmenį. Kartais, pasirodydavo, jog vieno ar kito žodžio reikšmė, kurią maniau tikrai žinanti, yra visai kitokia. Kalbu apie tarptautinius žodžius ir terminiją. Tai, kas užsilikę dar iš studijų laikų, dabar reikalauja detalesnių paaiškinimų - apėjo užmaršties dulkėmis, kurias nupūtus gaunasi nei šis, nei tas. Taigi ieškau, aiškinuosi, koreguoju. Ne visada, žinoma. Kartais tingiu, tai palieku taip, kaip yra. Tegul bus gėda kada nors, bet juk tai tik įrodo, kad ir aš viso labo esu žmogus. 

Žmogumi būti nėra lengva. Kartais jaučiu, kad mano siela veržiasi į bendrą visumą, iš kurios kilo gyvybė. Į tą pradžių pradžią, motinų motiną ar tėvų tėvą, į energiją, kuriai kiekvienas gyvas organizmas vienodai svarbus. Tokiomis akimirkomis tiesiog pasimiršta, kad mano prigimtis kitokia nei kiaulės, vištos ar net žuvies, kad esu stipresnė, protingesnė ir galiu daugiau negu tik klausytis laukinių instinktų. Būti žmogumi - tai ne vien vadinti save aukštesne gyvybės forma, ne vien postringauti apie laisvę, ne vien rodyti jėgą ir pranašumą, bet ir klausytis, mylėti, saugoti, tausoti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kalbėti galime visi, o savo žodžius įprasminti darbais - vos vienetai. 

Aš vis dar renkuosi žodžius vietoje darbų. Aš vis dar nesiryžtu, vis dar dvejoju, vis dar klausausi, laukiu ir ieškau visatos ženklų, užtikrinančių sėkmę. Bėgant metams jau ėmiau abejoti, kad sėkmė laukiančiuosius lanko. Ji juos apeina dviejų metrų atstumu, kaip mes apeiname sutiktąjį, kad neužsikrėstume virusu. Ir kartojimas, esą kada nors ir man nusišypsos sėkmė, tikrai nepadės. Reikia ir tą kada nors mesti lauk iš savo žodyno. Kada nors neteikia vilties, jis tik atitolina sėkmę.

I. Vito