 |
| Paveikslėlis iš freepik |
Kaip dažnai jus aplanko abejonės? Mane - kasdien. Jos net nelanko manęs, jos tiesiog būna ir skleidžia tirštas miglas. Akys per silpnos, kad galėtų ką nors per jas įžiūrėti. Taip ir klaidžioju tarp keturių sienų, ieškau lango, kad jį atvėrus išsisklaidytų rūkas, bet langai - užkalti iš lauko. Sėdžiu abejonių kalėjime.
Vakar neturėjau laiko abejoti. Visą dieną sukausi kaip vijurkas, kol pasidariau visus neišvengiamus darbus. Neišvengiamais vadinu tuos darbus, kurių prasmingumu ir būtinumu neabejojama. Užimta galva neturi laiko klaidžioti po rūką. Vadinasi, reikia imtis veiklos.
Sukroviau skalbinius į skalbimo mašiną - tuos, kuriuos jau seniai ruošiuosi išskalbti, bet nesinorėjo jungti pustuštės skalbimo mašinos. "Pagaliau prisitrinko," - pagalvojau, patikrinusi skalbinių dėžę. Palengvėjo. Lyg neskalbti skalbiniai būtų skleidę neigiamą energiją, o dabar, kai jau sukosi ir plekšėjo vandenyje, staiga liovėsi, nes vanduo net ir energiją išvalo.
Įsilašinau į akis drėkinančių lašų. Skausmas sumažėjo. Ir skausmas gali kankinti, ne tik nešvarūs skalbiniai. Peržiūrėjau skaitomas knygas. Jaučiu, kad siela nori lengvesnės lektūros, kad anglų ir vokiečių kalbų man - gana, kaip ir retorikų, pedagogikų ir teorijų apie gyvenimo (ne)apskaičiuojamumą, apie rašymo meną ar pamokymų, kaip išlikti lieknai visą gyvenimą. Pasirodo, šiuo metu neskaitau jokio grožinio kūrinio. O noriu siaubingai! Jau senokai knygų spintoje esu pasiruošusi Jurgos Tumasonytės "Remontą". Pastačiau jį vitrinoje, atsukau viršeliu į stiklą, kad kasdien matyčiau ir neužmirščiau, - šitą skaitysiu, kai tik turėsiu laiko.
Šiandien laiko turiu, negana to, jaučiu būtinybę pasisemti lietuviškų žodžių... energijos? laisvės? paprastumo? Kitomis kalbomis parašytas žodis prašyte prašosi išverčiamas: suku galvą, ieškodama tinkamesnio atitikmens, galvodama apie prasmę, - o gal neteisingai supratau? Lietuviškas žodis išlaisvina mane nuo tokių kančių. Aš skaitau ir atostogauju. Kaip gera, kai nervai atsipalaiduoja, praeina skausmas, į tamsesnius kampus pasitraukia rūpesčiai ir aš lieku prie lietuviškos knygos lyg uždegtos lempos, kuri išsklaido tamsą ir visa, kas joje tūno.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą