turiu teisę į nerimuotiną būtį,
į kampus, aštrias briaunas,
nestandartinę formą,
pamišėlišką žvilgsnį
ir juoką laidotuvėse;
nerimuosiu savo gyvenimo -
tyla lai nebūna gera byla -
netiesiu raudono kilimo žodžiams,
nekviesiu jų,
tegul patys ateina,
jeigu nori būti nesurimuoti;
mokysiuos iš gamtos -
ji irgi nerimuoja, -
negirdėjau dar surimuotų karvių sonetų,
paukščių tralialiavimų ar šuns amsėjimų, -
harmonijai rimo nereikia -
užtenka minties gijos gyvenimui sustyguoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą