Yra kaip yra - minčių džiunglėse

Iliustracija iš pixabay

"Ar gali kokie aiškinimai pasakyti, kas yra gyvenimas? Arba kas yra pasaulis? Prasmė? Kepurė? Ne? Tuomet nusispjauti į tokius aiškinimus. Svarbu tik faktas, kad taip yra, kaip yra. Liguistos pastangos kaskart išgalvoti ką nors nauja, kad parodytume juokingą mūsų būtį, yra ne kas kita, kaip dangtis, pridengiantis baimės puodą, kuris, pristigęs atsakymų, ima bėgti per kraštus", rašo Markus Orths knygoje "Magiška kepurė". 

Ir iš tiesų - bandydami paaiškinti dalykus, įvykius, jausmus, poelgius, mes sugaištame marias laiko. Juk galėtume tą laiką panaudoti gyvenimui gyventi, o ne jį analizuoti. Kuo daugiau aiškinamės, tuo labiau jaučiamės nieko nesuprantą ir nežiną, o tai iššaukia visokiausias baimes. Kuo mažiau žinai, tuo saugiau gyveni. Ir vis tiek veržiamės pirmieji nežinomiems toliams užkariauti, ieškome atsakymų į klausimus, į kuriuos nebūtinai turi būti atsakyta, paverčiame savo namus nežinomybės džiunglėmis ir karstome lianomis lyg tarzanai tikėdamiesi, kad vieną dieną prabusime su lempute virš galvos. Tikėjimas mūsų pačių užmačiomis varo mus į priekį, bet ir tikėjimui reikia trąšos. Iš kur gi jos paimti, jeigu visą laiką stiepiamės iš savęs, ieškome ir aiškiname, bet negauname nieko mainais, jokių atsakymų? Ilgainiui tiesiog pripažįstame, kad yra kaip yra - geresnė alternatyva negu numirti. Ir viskas. 

Nesidalinu dideliais atradimais - jų aš neturiu. Rašau tai, kas šauna į galvą, net negalvodama apie pasekmes, prasmę, stilių, kalbos turtingumą. Negalvoju ir apie saviapgaulę, kurios man reikia, kad išgyvenčiau iki rytojaus, apie apsimetinėjimą geresne negu esu, apie vaidybą, slapstymąsi už šypsenos ir akinių, apie nykimą, kuris kasdien vis labiau apie save primena, apie laiką, beprasmiškai švaistomą - apie visa tai negalvoju, visu tuo gyvenu... Mano baimės puodas kunkuliuoja ir bėga per kraštus... Kaip prigesinti ugnį? Kaip sustabdyti virimą? Kaip išlipti iš tos sriubos ir pradėti gyventi? 

Susitaikyti su savimi pačia! Aš esu mano problema. Atsimerkiu ir mirksiu. Akivaizdu, kad savo stagnacijos priežastį žinau, bet pernelyg bijau pajudėti, nes juk gali skaudėti, gali nepavykti, gali... Daug kas gali nutikti. Kvėpuoju pavasario oru, tekančiu į mane kaip upė teka į jūrą - žinanti kelią. Ir aš žinau tą kelią. Žinau gerai. Bet pernelyg savęs nemėgstu, kad eičiau juo. Lyg galvočiau, kad aš tai tikrai neverta pagyti nuo baimės. Kvailystė! 

Mintys susipainiojo. Nebežinau, kur jų pradžia, o kur pabaiga. Jeigu toliau rašysiu, gali būti, kad prapulsiu žodžiuose, o tada išnirsiu anapus ekrano, pas jus - tuos, kurie tuos žodžius skaitys. Pasikalbėsime atvirai apie dalykus, kurių niekas viešai neaptarinėja (o gal jau aptarinėja?) ir pripažinę, kad yra taip, kaip yra, pasidžiaugsime viltimi, kuri visada pasiruošusi numirti paskutinė.

I. Vito