Pradžioje būna klaustukas: apie skaitymą angliškai ir tikėjimą

Nuotrauka iš teamsoftomorrow

Skaitau knygą anglų kalba. Radau ją knygų spintoje, stovinčioje prie autobusų stotelės. Karin Slaughter "Broken" vadinasi toji knyga ir yra gana sunki tokiai skaitytojai kaip aš. Būčiau neėmusi, bet knygos autorė man pasirodė be galo panaši į vieną Pijaus darželio auklėtoją, kurią tiek Pijus, tiek aš labai mėgome, taip kad negalėjau knygos padėti atgal į lentyną. Būtų nelabai mandagu, pagalvojau, todėl parsinešiau ir pradėjau skaityti. Skaitau po puslapį ar du per dieną, iš lėto, vėžlio žingsniu, nes vargina, kai nesupranti, ką skaitai. Žodynas, žinoma, praverstų, bet kas gi vartys ir ieškos žodžių? Pasikliauju savo smegenine ir visata - ilgainiui imsiu suprasti. 

Atsimenu, kaip pradėjau skaityti J. Irvingo "Pasaulis pagal Garpą" vokiečių kalba. Iš pradžių galvojau, kad ne skaitymas čia, o kažkokia nesąmonė, juo labiau, kad knyga nėra iš lengviausių. Mano vokiečių kalbos mokytojas patarė pasirinkti paprastesnę knygą, bet pinigai buvo jau sumokėti, knyga nupirkta, tai kodėl gi neperskaičius iki galo. Perskaičiau, žinoma. Nors dabar mielai paskaityčiau iš naujo, nes nelabai ką ir prisimenu. Žinau tik, kad nuo tos akimirkos, kai mano žodynas tapo pakankamai platus, knyga pasirodė labai įdomi. Skaičiau su malonumu. Buvo tikrai smagu ir gera suprasti žodžius, sakinius, ištisus puslapius, nors prieš mėnesį dar nesupratau bene kas antro žodžio. 

Tiesa, vokiečių kalbos mokiausi kiekvieną dieną, ėjau į mokyklą, rašiau ir kaliau mintinai - dirbau ir todėl tobulėjau. Angliškai skaitau visai nesimokydama papildomų žodžių, tik kartas nuo karto pasigaunu kokį naują nežinomą iš vaikų - tai iš savo antroko, tai iš penktoko pamokų, - arba pasiklausiu vyro. Kai jau nebežinau kur dėtis iš smalsumo, tada pagūglinu. Taip ir mokausi, jeigu tai iš viso galima pavadinti mokslais. Bet tokie mokslai vis tiek geriau negu jokių. 

Šiaip tikrai neplanavau gilintis į anglų kalbos subtilybes. Ji man nelabai kibo universitete, nelabai aš ja žavėjausi skindama braškes ar pakuodama kiaulieną mėsos fabrike Anglijoje. Bet jaučiu, kad bent jau primityviuose pokalbiuose turiu galėti dalyvauti. Tiesa, anglų kalboje svarbus tarimas, nes puikiai žinome, kad anglai vienaip rašo ir visai kitaip taria. Su tarimu esu visai susipykusi. Ir vis tiek nekreipiu dėmesio, tiesą pasakius, nėra ir į ką kreipti, nes, kai reikia išsižioti ir kalbėti, aš tyliu kaip uola. Drąsa ateina su patirtimi. Tikiu tuo. Netikėti negaliu sau leisti. Nes jeigu leisiu sau netikėti, tai labai nusivilsiu savimi. 

Todėl skaitau. Juo labiau, kad dar nesu girdėjusi nė vieno patarimo, esą nereikėtų neskaityti. Skaityti reikia viską, nes tik taip įmanoma susiformuoti individualią nuomonę apie dalykus, žmones ir pasaulį. Knygose slypi daugiau tiesios negu kur nors kitur, sako mano draugė. Ir aš ja tikiu. Tikėjimas - stipriausia mano dorybė. Gaila tik, kad kitais tikiu kur kas labiau negu savimi. Bet ir šita žaizda užgydoma. Viskas pataisoma, kas nori būti pataisyta. O aš juk noriu.

I. Vito