Žodžiai, su kuriais reikėtų elgtis atsargiau

Nuotrauka iš bbc.co.uk

Vakar naktį "buvau" Havajuose - žiūrėjau Vaivos Rykštaitės įkeltą postą instagrame. Taip fainiai pasibuvau, kad net nustebau, kodėl anksčiau nesu nė vieno tokio įrašo mačiusi. Juk, tiesą pasakius, instagramą parsisiunčiau tik dėl jos. Man patinka Vaiva Rykštaitė. Kartais, tiesa, primena fyfą, bet tuos kartus galima atleisti. O ir fyfiškumas išryškėja tik tuomet, kai imu ko nors pavydėti. Taip kad, pasirodo, tai ne Vaivos problema, o mano pačios. Todėl daugiau apie tai ir nekalbėsiu, nes, kas gi mielai kalba apie savo netobulumą? 

Norėjau pakalbėti apie Vaivos užsimintą niekada ir visada vengimą. Aš, atvirkščiai, visada, vartoju gan dažnai. Nors dabar imu galvoti, kad gal kiek ir per dažnai. Mano žodžių žodynas nėra jau toks platus, kaip aš tikėjausi. Tikrai ne kartą teko atsiversti sinonimų, dabartinės lietuvių kalbos ar kokį nors internetinį žodyną, kad surasčiau tikslesnį žodį ar jo atitikmenį. Kartais, pasirodydavo, jog vieno ar kito žodžio reikšmė, kurią maniau tikrai žinanti, yra visai kitokia. Kalbu apie tarptautinius žodžius ir terminiją. Tai, kas užsilikę dar iš studijų laikų, dabar reikalauja detalesnių paaiškinimų - apėjo užmaršties dulkėmis, kurias nupūtus gaunasi nei šis, nei tas. Taigi ieškau, aiškinuosi, koreguoju. Ne visada, žinoma. Kartais tingiu, tai palieku taip, kaip yra. Tegul bus gėda kada nors, bet juk tai tik įrodo, kad ir aš viso labo esu žmogus. 

Žmogumi būti nėra lengva. Kartais jaučiu, kad mano siela veržiasi į bendrą visumą, iš kurios kilo gyvybė. Į tą pradžių pradžią, motinų motiną ar tėvų tėvą, į energiją, kuriai kiekvienas gyvas organizmas vienodai svarbus. Tokiomis akimirkomis tiesiog pasimiršta, kad mano prigimtis kitokia nei kiaulės, vištos ar net žuvies, kad esu stipresnė, protingesnė ir galiu daugiau negu tik klausytis laukinių instinktų. Būti žmogumi - tai ne vien vadinti save aukštesne gyvybės forma, ne vien postringauti apie laisvę, ne vien rodyti jėgą ir pranašumą, bet ir klausytis, mylėti, saugoti, tausoti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kalbėti galime visi, o savo žodžius įprasminti darbais - vos vienetai. 

Aš vis dar renkuosi žodžius vietoje darbų. Aš vis dar nesiryžtu, vis dar dvejoju, vis dar klausausi, laukiu ir ieškau visatos ženklų, užtikrinančių sėkmę. Bėgant metams jau ėmiau abejoti, kad sėkmė laukiančiuosius lanko. Ji juos apeina dviejų metrų atstumu, kaip mes apeiname sutiktąjį, kad neužsikrėstume virusu. Ir kartojimas, esą kada nors ir man nusišypsos sėkmė, tikrai nepadės. Reikia ir tą kada nors mesti lauk iš savo žodyno. Kada nors neteikia vilties, jis tik atitolina sėkmę.

I. Vito