Televizorius ir ką jis su mumis daro

Iliustracija iš media.istockphoto.com

Pusantros dienos prasėdėjome prie televizoriaus. Kai galiausiai atsiplėšėm nuo ekrano, visiems ūžė galvos. Bet man tai labiausiai iš visų. Priėmiau tokį pasibuvimą aname pasaulyje kaip eksperimentą. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo labiau tuštėjo makaulė. Fantazija nemėgsta filmų ir filmukų. Ji traukiasi su savimi pasiimdama visas gimstančias istorijas, idėjas, mintis, žodžius. Nieko nepalieka zombiams, nes nieko jiems ir nereikia. Dar vieną seriją, dar vieną... - kalba mano sąmonė, užhipnotizuota spalvotų paveikslėlių kaitos. Nieko nereikia galvoti, nieko nereikia įsivaizduoti - viskas padėta ant sidabrinės lėkštelės, o viskas šiuo atveju - tai vaizduotės nuodas.

Ilgą laiką nekreipiau į savo galvos reakcijas dėmesio. Žinojau, kad vaikams pernelyg intensyvus ir dažnas šiuolaikinių medijų vartojimas sukelia agresijos priepuolius, yra atsakingas už išsiblaškymą, prastą miegą, fantazijos skurdumą, apatiją, atotrūkį nuo realybės. Bet nemaniau, kad jos gali pakenkti suaugusiam žmogui - man. 

Nieko neįtariau, kol neatsisėdau prie kompiuterio rašyti dienoraščio. Eilėraštį rubrikai Po eilėraštį kiekvienai dienai šiaip ne taip sukurpiau, o, štai, neilgo tekstuko Kasdienybės trupiniams nepavyko parašyti. Negalėjau, nes galvoje buvo tuščia. Galvojau, parašysiu apie draugystę - pagrindinę anime serialo "Naruto" temą, apie tai, kaip puikiai draugystės motyvas šokinėja iš serijos į seriją ir tvirtėja, auga, vystosi kartu su personažais. Bet vakar (užtai vakarykščio įrašo ir nebuvo) nesugebėjau nieko sukurti. Kai nusibodo spoksoti į kompiuterio ekraną, nuėjau miegoti. 

Šiandien užtai televizoriui skirtas buvo tik pusdienis. Kažkodėl savaitgaliai tapo labai apatiški. Neperskaitau ir neparašau užsibrėžto puslapių skaičiaus, net nepaklausau įrašų, kuriuose gausu patarimų rašytojams (Bookerfly Umsetzungskongress - Bookerfly įgyvendinimo kongresas), o juk pastarieji dabar nemokami, tereikia tik naudotis proga ir tiek. Bet aš mieliau leidžiu savo smegenims atrofuotis "valgant" vaizdus. Viena vertus, televizoriaus žiūrėjimas ar kompiuterinių žaidimų žaidimas nereikalauja didelių veiksmų. Įsijungei ir guli ar sėdi, užkandžiauji - palaiduojiesi, kitaip sakant. Bet čia ir yra problema - mūsų atsipalaidavimo įpročiai susieti su netinkamomis priemonėmis. Bėgdami nuo sudėtingų sprendimų ir komplikuotų, varginančių procesų, pasirenkame paprasčiausią kelią. O kas gali būti paprasčiau už televizoriaus žiūrėjimą! Juk įsijungti televizorių nuotoliniu pulteliu yra gerokai lengviau negu lakstyti per lietų parko takeliais, ką nors meistrauti, darbuotis sode, galų gale, skaityti knygą. Skaitant reikia galvoti. Žiūrint televizorių - ne. Viskas jau sugalvota, informacija pateikta ir dar tokia, kokia patogi kažkam kitam - mums net nereikia turėti savo nuomonės, ją už mus turi žurnalistai, politikai, laidų vedėjai, scenarijų autoriai ir kiti veikėjai.

Bet argi tai laisvo žmogaus gyvenimas? Aš tikrai nesijaučiu laisva, kai pakylu nuo sofos skaudančia galva ir išsausėjusiomis akimis. Nesijaučiu ir pailsėjusi. Nervai būna keistai pakrikę, - erzina viskas ir kiekvienas, jaučiuosi prastesnė už visus kitus žmones, graužiuosi, kad šitiek laiko praleidau veltui, nes ką jau tokio, išskyrus laikiną hipnozinę būseną, mus duoda televizoriaus žiūrėjimas? Nebent žiūrėtume informacines, dokumentines laidas - tokių irgi gausu, reikia tik išsirinkti iš gausybės kitų. Tačiau pats geriausias variantas būtų susirasti kitą pomėgį ir televizoriaus žiūrėjimą sumažinti iki minimumo arba pasirinkti dienų be televizoriaus politiką. Žinios puikiai paskaitomos ir per radiją, be to, yra ir šaunių radijo laidų. Tačiau geriausia idėjų generatorė yra tyla. Todėl einu dabar patylėti.

I. Vito