Sodininkauju

  

Sodininkauju:

Apžiūriu svyrančias pelargonijas;

Nesvyra dar - anksti -

Ir nežydi.

Lauksiu.

Laukti išmokė laikas.

Persodinu petražolę,

Vakar parsineštą iš parduotuvės,

Įkišu ją prie svogūnų, -

Tegul gražiai sugyvena.

Mėtos krūmelį perkeliu į didesnį vazoną -

Atskirai, kad neišsiplėstų, -

Jai reikia ribų.

Našlaičių neliečiu.

Jos tįsta į viršų,

Ieško saulės kaitros.

Jaučiu, jei galėtų -

Išskristų

Kaip ir levandos,

Mosuojančios naujais daigeliais,

smulkučiais, gležnais it vabzdžio sparnai

lyg netikėtų, kad naktys sušils.

Už jas tiki braškės,

Puikuojasi stambiais, sultingais lapais,

Staiposi saulėje tarsi balkono šeimininkės,

Besišaipančios iš ledinės rasos.

Tik perkūnropės kantriai pūpso

Žiemą vasarą tokios pačios,

Stoiškai priima gamtos nuotaikas.

Jos - senbuvės -

Stebi už lango besislapstančias naujokes -

Šparagines pupeles ir papriką,-

Jautrias ir reiklias vienmetes,

Mato jų laikinumą,

Išvagojusį lapų plokštumas,

Ir žino, 

Kad neišvengs artimesnės pažinties

Tačiau ne bičiulystės -

Per skaudi būna netektis.

Perstumiu perkūnropių vazoną,

Įtaisau jas prie našlaičių ir neužmirštuolių,

Nenorinčių žydėti, užsidariusių į save.

Tegul pasimoko iš perkūnropių,

Kaip reikia džiuginti mane -

Sodininkaujančią

Savo kvadratinio metro dydžio paslaptingame sode,

Atgimstančiame naujais žiedais

Kiekvieną pavasarį.