Melas skęsta

Iliustracijos autorius Denis Devigne

Melagis melavo,

Per tiltą važiavo,

Tiltelis sulūžo,

Melagis įgriuvo.

Taip bliaudavome visa gerkle būdami vaikais ir nesuprasdami prasmės jukdavomės, - juk reikia pasakyti melagiui, kad jis melagis. Ir sakyti reikia garsiai, nes melas - toks labai labai negeras dalykas. Tik, va, su labai negerais dalykais yra tokia problema - jie traukia kaip magnetas. Užtai ir meluojame, nes juk baltas melas nesiskaito. Bet įgriuvus tilteliui, trumpos jo kojos nepadeda išsikapanoti. Ką jau kalbėti apie buratino nosį - ilgą ilgą, tokią labai panašią į šiaudą, už kurio griebiasi skęstantysis. 

Lygiai tokia pačia pradžia radau ir Artūro Tereškino straipsnį "Melo kultūra – „Melagis melavo, per tiltą važiavo...“" Iš pradžių galvojau, kad negražu taip, ir jau norėjau rašyti kita tema, bet paskui prisiminiau Vaivos Rykštaitės, Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės ir Jurgos Tumasonytės pokalbį apie 90-uosius, apie tą laikotarpį beveik vienu metu pasirodžiusias knygas, kurios, savaime suprantama, buvo panašios, nes rašant apie tuos pačius dalykus neįmanoma išvengti panašumų. Moterys sakė, kad jų neapleido jausmas, esą jos būtų nusirašiusios. Ir man kartais taip atrodo, kai, va, užsimanai aptarti melo fenomeną ir surandi tais pačiais žodžiais prasidedantį straipsnį. Bet aš rašau dienoraštį, aptariu savo įspūdžius, reflektuoju aplinką ir pasaulį, man nereikia bijoti panašumo baubo.

Tačiau toliau apie melą. Nerašysiu jokių mokslinių traktatų, nesigilinsiu ir neieškosiu priežasčių, nes man melas yra viena iš laikinų priemonių laikiniems tikslams pasiekti. Juk visa, kas grindžiama netiesa, anksčiau ar vėliau pavirsta sriuba, kurią patys turime išsrėbti. 

Mano vaikai kaip tik išgyvena melo panaudojimo ir pasekmių ragavimo laikotarpį. Nemėgstu, kai man meluoja, baudžiu dvigubai stipriau, negu už tiesą. O taip taip, už tiesą irgi baudžiu. Gaunasi kažkaip neteisingai, pamanysite. Iš pradžių taip ir yra, bet priežasties pasekmės principas taip jau veikia. Kas turi drąsos prisidirbti, tas turi turėti drąsos priimti pasekmes. Ir viskas. Meluoja tik bailiai. Ir nėra čia jokių bet ar tačiau. Jeigu bijai, tai neprasidėk su dalykais, kurie ne tavo nosiai. Tačiau jeigu vis dėlto smalsumo, kvailumo ar dar kokio -umo vedinas prisidirbai, tai nevenk tiesos. Tiesa išlaisvina. Melas, atvirkščiai, tik dar labiau supainioja, įtraukia, smaugia ir smaugia, kol pasijauti užspaustas į kampą savo paties sąžinės. Nereikia bijoti tiesos. Ji sunki, bet užtai neleidžia nuskęsti, iškelia mus į paviršių, kai melas - lengvas, bet skandina lengviau už betono luitą. Mes turime laisvę riktis. Pasirinkime teisingai ir išmokykime to savo vaikus.

I. Vito