Jei nėra pusiausvyros, negali būti ir laimingos pabaigos

Apie Markuso Ortso "Magišką kepurę"

Lesu sūdytus žemės riešutus ir niekaip nesuprantu, kodėl nerandu žodžių Markuso Ortso (Markus Orths) knygos "Magiška kepurė" apibūdinimui. Gali būti, kad žodžiai vengia mano pirštų, nes niekada nemėgau rašyti knygų aprašymų. Mokykloje juos tiesiog perrašydavau nuo viršelių į sąsiuvinį. Dabar kažkaip gėda šitaip elgtis, nes juk nieko tokiu savo poelgiu neįrodysiu ir gudresnė nepasirodysiu. Greičiau bus atvirkščiai, nes juk kiekvienas tai gali - ką nors nurašyti. 

Žemės riešutų skonis ir vėl pasklinda po mano burną. Užpildo ją savo sūriai salstelėjančia aistra niekada nenusibosti ir primena priklausomybę nuo kepurės, patirtą Simono Blocho. Kita vertus, ne tik jo vieno, bet ir kiekvieno mūsų. Knygos pabaigoje autorius kuo aiškiausiai pasako, esą "jis nebeužklups mūsų iš šalis. Jau seniai nešiojamės jį savyje. Jis mumyse. Ir niekada jo nebeatsikratysime. Nė vienas iš mūsų". Lyg kalba eitų nebe apie Simoną, o apie kažką daugiau: apie jausmą, "kad kažin kas yra negerai" ir apie įsitikinimą, "kad visi mirsime". Kepurė, dėl kurios Simono gyvenimas suskyla į dvi dalis, - Haido alegorija. Juk ir Roberto Lujo Stivensono apysakoje "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" kalbama apie tą patį - žmogaus sielos dvilypumą, gėrio ir blogio kovą. 

Argi ir mes ne tokie, kaip Simonas? Tiesa, jokių kepurių, kurios paverstų mus nematomais, nerandame, kaip ir tos kepurės neranda mūsų. Bet kiekvienas pažįstame vidinį balsą, vis primenantį apie kitokio pasirinkimo galimybę. Tai kitos mūsų pusės balsas, tos, kurią mes gebame suvaldyti, kurią laikome užrakinę sveiko proto narve. Jai nevalia ištrūkti į laisvę, nes tada nebesvarstytume, nebegalvotume apie pasekmes, tiesiog darytume tai, kas šautų į galvą. Būtume laisvi, kaip ir Simonas Blochas galiausiai tampa laisvas, bet argi kaina nėra per didelė? Kai netenki savęs, netenki ir gyvenimo. Net jeigu ir nežinome, kas tas gyvenimas iš tikrųjų yra, jeigu negalime jo paaiškinti, vis dėlto nujaučiame, kad gyventi yra kur kas maloniau negu negyventi. Būti nuobodžiu rutinos vergu yra geriau, negu negyvu nuotykių ieškotoju. Ir vis dėlto, kas gali spręsti, kieno gyvenimas buvo prasmingesnis? Buvo kaip buvo ir yra kaip yra - tokia knygos filosofija. Jeigu nesusitaikome su tuo yra kaip yra, tai pabaigiame kaip protagonistas. Išnykstame be pėdsakų, prieš tai sugriovę nemažai gyvenimų. O juk jis galėjo atiduoti tą prakeiktą kepurę, galėjo susikurti naują nuobodų pasaulėlį su Mirjam Haketal, galėjo būti geriau. Bet ar tikrai galėjo?

Markuso Ortso "Magiška kepurė" - tai knyga, užduosianti daugiau klausimų, negu pateiksianti atsakymų. Nėra joje romantikos, nėra vilties, nėra laimės, tačiau yra labai puikiai pavaizduota kova su savimi, su žmogiškumu, su tamsiąja - griaunančiąja - savo puse. Jei nėra pusiausvyros, negali būti ir laimingos pabaigos.

I. Vito