Jau gal tūkstantąjį kartą pasitikrinau elektroninį paštą. Nežinau, ką tikiuosi ten rasti: gal kokį stebuklą, ar ženklą, jog gyvenimas ims ir pasikeis į gera, visai be pastangų, be prakaito ir užsispyrimo? Vilties neprarandu, nors, puikiai suvokiu, kokia kvaila ta mano viltis ir kaip taikliai jai šiuo atveju tinka vardas "durnių motina".
Apsižvalgau, ieškodama už ko užsikabinti, nes kasdieninę rašymo porciją norėtųsi pagardinti dar iki šiol negvildentais dalykais. Ką nors rimto norisi pasakyti, ką nors tokio labai prasmingo, išskirtinio, žavaus, nepaprasto, ką nors įkvepiančio. Bet mintys nenoriai keliasi iš savo lovų, rąžosi ir reikalauja gryno oro gurkšnio. Eisiu, sakau joms, po dešimties minučių eisiu su Tomu į žaidimų aikštelę, gausit to savo oro ir saulės, ir vėjo, nes pro langą matau, kaip sunkiomis baltų žiedų kekėmis mojuoja kaimynų trešnė. Ir aš staiga užsimanau būti tokiu žiedu, kuris, jei būna lemta, patiria kokio nors vabzdžio kutenimą, virsta uoga, prisirpsta saulėje, nukrinta ir laukia, kol galės užaugti arba numirti. Noras būti žiedu praeina. Ir taip juo esu. Visi esame. Visi iki vieno.
Sėdžiu prie apvalus staliuko svetainėje, užkariauto mano knygų. Šiandien jis atrodo gana tvarkingai, nes vaikai savąsias išsinešė į savo kambarį. Manosios, tuo tarpu, guli ir laukia, kol jas perskaitysiu arba pakeisiu kitomis, kai norėsiu pasinerti į kitą pasaulį, į grožinės literatūros bangas. Kol kas džiaugiuosi dalykine lektūra, mokausi būti, mokausi suprasti, mokausi tobulėti. Nors sunku tobulėti, kai neprisimeni, apie ką skaitei. Aš turtėju ne raidėmis, citatomis, teorijomis, o knygų dvasiomis. Faktų mano smegenys nemėgsta, jos juos tuoj pat iškraipo, atskiedžia su fantazija ir tada jau gimsta kažin kokie nerealūs dalykai, kuriais net pati netikiu. Užtai emocijų neužmirštu. Jos nepasimeta, neišsibarsto, nepasikeičia laikui bėgant, jos lieka tokios, kokias jas patyriau skaitydama, ir tuo labai džiaugiuosi. Knyga man gera tada, kai perskaičiusi ją iki galo dar ilgai jaučiu jos dvasią, virpinančią mano nervų ląsteles ir verčiančią galvoti, jausti, būti.
Per ieškojimus gimsta atradimai. Net jeigu jie menki ir mums atrodo neverti nė skatiko, vis dėlto jie yra atradimai. O atradimai turtina. Kasdien. Kiekvieną akimirką. Kartais reikia pasimokyti iš kūdikių, iš vaikų, - jie atranda save, pasaulį, mus ir priima tai kaip stebuklą. Žibančiomis akimis porina istorijas, išgirstas iš draugų, vardina faktus, parsineštus iš mokyklos, kužda paslaptis, kurių nevalia niekam žinoti... Jeigu leisčiau sau labiau būti kaip vaikui, matyčiau kitaip ir jausčiau kitaip, ir rašyčiau kitaip. Apie stebuklus, ne apie rutiną - neišsenkančias gyvenimo misterijas. Kartais naivumas yra tikra dovana.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą