Ženklas

einu,

kad eičiau, -

kai sustoju,

ima ir užsidega venos!

stebiu lyg olimpinę ugnį

aukštai iškeltas rusenančias kojas

ir matau gyvenimo ženklą -

judėti! -

štai kas būtina,

kad patekčiau į rytojų

Vaiva Rykštaitė "Kostiumų drama" - "suskaityta!"

Suskaičiau Vaivos Rykštaitės romaną "Kostiumų drama" per dvi dienas - negalėjau nepabaigti. Ir nors pabaiga buvo kiek nuspėjama, vis dėlto - nenuvylė. Taip ir liko su visais savo maištininkais - kovotojais prieš sistemą, Plano vykdytojais - mano galvoje kirbėti, vis prisimenant, kad, va, dabar, pandemijos metu, sąmokslų prieš žmoniją suvešėjimo laikotarpiu, labai tinkama knyga sistemos veikimo ir gyvenimo esmės permąstymams.

Knygoje autorė paliečia tokias aktualias ir net skaudžias temas, kaip maisto švaistymas, ekstremalus vartotojiškumas, aklas pasitikėjimas žmonėmis (pamokydama, kad ne viskas yra auksas, kas auksu žiba)... Paliestas temas į vieną sujungia nuotykio ir filmo motyvais. Pastarasis dažnai pabrėžiamas ir akcentuojamas pačios autorės. Nuotykio motyvas, tuo tarpu, yra lyg ir antraplanis, tačiau savo svarba niekuo nenusileidžia filmo motyvui. Abu kartu jiedu itin šauniai bendradarbiauja, palikdami nuotykinio filmo, kuriame jaučiasi vaidinanti "Kostiumų dramos" protagonistė Lėja, įspūdį.

Jai nuotykis, kaip, beje, ir kiekvienam žmogui, atitinka savotišką narkotiką, susidedantį iš naujos patirties, adrenalino, nežinios. Tuo metu neberūpi nei jo kaina, nei kryptis, nei pasekmės. Nes kol gyveni nuotykių režimu, gyvenimas atrodo kur kas saldesnis, įdomesnis ir prasmingesnis...

Tačiau taip jau yra, kad kiekvienas nuotykių ieškotojas, kaip ir pagrindinė romano veikėja, vieną dieną prieina kryžkelę, kurioje privalu apsispręsti - suaugti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą -  ir pasukti tuo tikruoju keliu. 

Nuotykių ieškotojo amplua vienokiu ar kitokiu būdu artimas bene kiekvienam, todėl Vaivos Rykštaitės romanas turėtų patikti gana plačiam skaitytojų ratui. Pagrindinės veikėjos Lėjos savęs paieškos, bandymas atsikratyti rytų europietės įvaizdžio, dvilypis gyvenimas (dirba neįgaliųjų slauge arba vaidina bohemietę), blaškymasis tarp įprastos/normalios (dirbančio, mokesčius mokančio žmogaus) ir marginalo būties - visa tai suteikia knygai gelmės, subtiliai paslėptos po sklandžiu stiliumi ir įtaigiais filosofiniais didžiojo planuotojo Roberto monologais. 

"Kostiumų drama" - ne tik Lėjos istorija, bet ir mūsų kiekvieno. Nuo pat mažumės juk ieškome bendrystės su mus supančiais žmonėmis, stengiamės pažinti save (net jeigu tai darome ir nesąmoningai), kad suprastume, kur mūsų vieta ir, svarbiausia, su kuo mums pakeliui. Šį kartą man pakeliui buvo su Vaiva Rykštaite ir jos "Kostiumų dramos" personažais, nes galėjau pasišlaistyti po Londoną be tikslo, išgyventi kiekvieno personažo dramą, drauge užaugti ir praturtėti naujomis pažintimis bei nauju požiūriu į kasdienius dalykus... Ačiū, miela Vaiva, už tokią galimybę!

Labas

Labas - tai pradžia,

vidurys ir 

pabaiga:

labas 

atveria duris į

neapčiuopiamų galimybių šalį,

labas

sujungia rytus su vakarais,

labas

geba vienu ir tuo pačiu metu

sukurti ir sugriauti,

labas - tai dieviškasis reliktas,

tapęs žmogiškosios būties įrankiu.

Pastebėjimas Nr. 1

Su tarpušvenčiu!

Kas nori šventę švęsti,

tas randa progą.

Paskutinis karo tremtinys

Blaškais lyga lapas, dar kabąs ant medžio,

Toks paskutinis, rudas, negražus...

Bet vis laikais, nes nežinai, kur kapas,

Supiltas protėvių tokiems patiems kaip tu.

Ir nenurimsi, kol nesužinosi!..

Nes... kur atgulti tau vienui vienam?

Atsilaikysi vėjo albinoso

Kutenimams ir blaškymams. - Tai kam, -

Paklausite, - Kam taip save kankinti?

Ieškot neverta tarp senų bylų;

Ta paslaptis lai lieka užrakinta

Už durų geležinių devynių.

Bet kaip nesikankinti, kai tyla

Vis nori būti pašaukta vardu,

Kurio galvoj tavoj dar vis nėra,

Kurio, sakai, aš niekur nerandu...

Taip ir blaškaisi vėjyje rudens

Tu - paskutinis karo tremtinys.

Balsai iš praeities širdy skardens

Iki išganymo, vardu Mirtis.

Laukėme-sulaukėme - laukime-sulauksime

Laukėme, laukėme ir sulaukėme

džiaugsmo, tikėkimės, kasdieninio,

ekranuose stebim viens kitą ir braukiame

ašarą riedančią skaitmeninę.

O norisi ranką ištiest, apkabinti

anapus pasaulio šypsančią galvą...

Taip kaip kadaise duris atrakinti

ir nerti į vaiskią rainelių spalvą...

Laukime laukime, kol vėl sulauksime

tikro gyvenimo, atviro žvilgsnio,

kol vėl visi iki vieno pajausime

būtį žmogaus, neskaičiuojančio žingsnių.

Svajonių moters klausimynas

kaip mane sugalvosi?

kaip sukursi mane ir iš ko?

iš sapnuose pasimetusių tavo būties ženklų?

iš Kitų demonstruojamų pavyzdžių?

ar iš dulkių žvaigždžių ir tikėjimo?

iš skaudžių patirčių?

iš vienatvės lėto lašėjimo tau į delną?

kaip sutiksi mane -

iš vaizduotės nužengiančią deivę?

kaip paaiškinsi, kaip man būti tikrame tavo pasaulyje?

kaip atsakysi į visus mano klausimus?

kiek kainuoja tikrumas ir kur jo gauti?

kaip reikia mylėti ir už ką?

kiek reikia mylėti ir kodėl?

kodėl - tave?..

Ištirpo

štai dar viena diena 

ištirpo tarsi sniegas, -

į vidų, į tave

vanduo tasai subėga

ir skauda arba ne,

ir žiba ar juoduoja

lyg suodžiai kamine

šešėliai tau po kojom...

o tu neišsigąsk,

uždek Kūčioms žvakelę,

kūčiuko atsikąsk -

išgrįsk šviesa sau kelią

ir eik, nesidairyk -

ištirpusių neverki;

ateinančias šįsyk

it žemuoges suverki

ant smilgos iš baltos

širdies ir valios pievos;

gerai, kad visados

mus lydi mūsų Dievas

Laukiu ir laukiu...

Laukiu ir laukiu -

nelaukti nemoku;

tarp švirkštų ir kaukių

dūstu ir nešoku,

ieškau vilties,

bet viltis - karantine,

o iš nevilties

taip suspaudžia krūtinę,

kad sėdu ant kelio

ir protestuoju

prieš balto vokelio

kišenėje svorį,

prieš mano ir tavo,

prieš mūsų neryžtą,

prieš tai, kas ką gavo,

kas nauja, kas plyšta,

prieš viską ir nieką,

nes - ką gi daryti?

Būtis nuogo slieko

sunki apsakyti...

Užtai vis dar laukiu - 

nelaukti nemoku.

Tarp švirkštų ir kaukių

tikėjimas suokia...

Šventės švyturys

Spalvų popuri

ant žaliosios pasklido -

šventės švyturys!

Spindi Kalėdom

Mėnuo-beretė

Ant gruodžio galvos baltos

Spindi Kalėdom... 

MANO laimė

Žiema pilka -

be sniego, be šaltuko,

o širdyje vis tiek - šviesu, šviesu...

lyg snaigių krūvos,

į pusnis sutūpę,

švytėtų saulėje balčiausiu sidabru;

ir, štai, matau kitaip

namus anapus upės,

lėktuvų apačias ir katedros ragus...

manęs neerzina 

automobilių triukšmas,

tramvajaus bėgių girgždesys čaižus,

nes šviesoje

nesiglaudžia šešėliai,

besimaitinantys dvejonėmis ir baimėm;

gerai, 

kad šįryt šitaip atsikėliau, -

nutvėrusi už skverno SAVO laimę.

Ketvirtasis

Turėtų būt ramu

širdy ir namuose,

uždegus angelų

žvakelę. Languose

prilipusios karpytos

boluoja snaigių kekės;

Artėja šventas rytas! -

išpranašauja žvakės.

O mums, ar jau ramu?

Ar išsivalėm vidų

nuo per sočių minčių,

šykštumo ir pavydo?

Ar jau galėsim džiaugtis

ir nuoširdžiai giedoti,

nes gimė Jis - mažausias -

mūs nuo pačių vaduoti.

Kaip pirštu į akį

Žodžiai - ne žvirbliai,

žvirbliai - ne žodžiai -

nei vienais, nei kitais

mėtytis nevalia.

Mėnesiena

 

trapūs it vafliai

mėnulio trupinėliai

danguj pažyra

Gyvenimo paslapys

Tyvuliuoja it stiklas skaidrus

Tyru vandeniu girdomas ežeras,

Mums visiems ir kaip tik apie mus

Jo bangelės paslaptis pažeria.

Ar išgirsime jas - nežinia...

Širdimi klausytis reikėtų.

Ne kiekvienas iš mūsų, deja,

Turi širdį tinkamoj vietoj...

Pasroviui

Plaukiu pasroviui,

nors norėčiau sustoti,

įsispirti į dugno smėlį,

pirštais debesis sukti, kedent, makaluoti,

nebijoti srovės ir sielių.

Bet plaukiu pasroviui.

Mano laivas - iš kalkės, -

vienas iš milijonų laivų...

Manyje kaukia vilkas geležinis išalkęs

tik išleist jį kalvos nerandu.

Vis plaukiu pasroviui

ir galvoju - paminklą!

išdrįsusiems plaukti prieš srovę. Deja,

mano laivas - be burių, variklio ir irklų...

Tik šešėlis linguoja jame...

Pasimetusioji

It žąsis rėkia ji, 

It žąsis, 

Atsiskyrus nuo savo būrio, - 

Baimė didelė ir gaji

Iš vidaus į pasaulį žiūri. 

Mosikuoja vilnoniais skvernais, 

Blaškos, blaškos, 

Tik aidą girdėdama, -

Šaltis kandžios juodais vakarais, 

Nė sekundei pačios negailėdamas! 

Vinguriuoja, netyla rauda, 

Visu kūnu ir siela išgrojama. 

Atsiliepsi?

Išlaisvinsi ją?

Atstatysi būties harmoniją?

Ar paliksi nežinioje, 

Balzganoj tarsi langas bakūžės?

Tik prieiti, 

Pakalbint gana - 

Pasitikrint, ar pats nesukiužęs.

Ji nutyla.

Suprato staiga, - 

Išsisklaidžius gyvenimų šmėkloms, - 

Kad YRA it ištrūkus saga

Ant auksinio likimo padėklo...

Kvailybės tamsumos

Pykstu ant kvailybės,

tamsumų neprašalinančios,

o tik į dar juodesnę naktį

galveles suvyniojančios!

Nebejungiu televizoriaus,

nebeklausau radijo,

nes dar galiu rinktis, kas geriau:

tamsus ekranas, ar tamsi informacija.

Trečiasis

Plevena auksinės liepsnelės,

Eglių šakom apkaišytos, -

Jau trys! Jau ir piemenėliams

Džiaugsmingas išaušo rytas!

Sielos ekranuose spindi

Viltis it prisirpusi uoga,

Laikas sniegynuose lindi,

Pakišęs rankas po toga,

Kad nereikėtų skubėti, -

Akimirkos džiaugsmas - lyg siesta...

Tikėjimas lieka spingsėti,

Žvakių liepsnelių nušviestas.

Tirpsmas

skamba snaigelės

agonija iš ledo

išsilaisvinus

Apie tylą

Tai ne tyla

įkyriai spengia,

Tai kraujas

upės tėkmę imituoja -

Mums girdimės mes patys,

nes tylėt nemokam...

Absoliuti tyla

žmonėms

neegzistuoja!

Apie ką?

Apie ką šiandien suokia lakštingalos, 

Uždarytos ledo narveliuose?

Apie ką čyvuriuoja mažyčiai

Vyturiai virš vienodų laukų?

Apie ką šnabžda žilas senolis,

Centų saują - ne grūdus - beriantis?

Apie ką gieda mūsų gyvenimai,

Jeigu vyšnių žiedai po stiklu?

Nereikia kaltint Mūzos...

Nereikia kaltint Mūzos, 

Jeigu žodžiai 

Neranda kelio

Į būties lentynas, -

Ne ji gi tvoromis apstato

Save ir savo žalią sodą;

Ne ji pabėga,

Vos tik vartai girgžteli

Ar krumpliai dunksteli į uždaras duris. 

Nereikia kaltint Mūzos;

Ji kalbėt negali

Už mus -

Ji kalba su mumis!

Ir jeigu lūpos surakintos baimės,

O kūnas tirta, nenulaiko plunksnos, 

Tai kuo gi ji kalta?

Paties lemtis keista,

Užgrūdinti pamiršo sielą -

Virpėti, tik virpėti prakeikta

Ir virpesiais kalbėti.

Kada tuos virpesius paties ranka

Pavers raidėm ir žodžiais? -

Nežinia...

Nereikia kaltint Mūzos,

Tik klausytis kantriai:

Save išgirsti tarp kitų balsų,

Per garsiai šnabždančių iš senesnių gadynių.

Ne Mūza gi surinkti turi

Tave iš atskirų ženklų

Ir išsibarsčiusių it smėlis palei jūrą

Garsų, kvapų ir prakaito lašų...

Kartu palinksta galvos virš puodelio -

Arbatžolės neišburia vilties...

Bet vien jau tai,

Kad ji šalia, kad neskuba išeiti,

Nutildo virpulį, išbarstantį tave.

Žinai, kad klydai, bet ar žino ji,

Kad nuoširdžiai gailies?

Grožiesi juodaplunksniais gulbinais

Ant balto balto sniego,

Supranti - atleido!

Matai saulėtekį ant josios veido,

Save ir savo žodžių spindesį -

Gražu...

Nereikia kaltint Mūzos,

Jeigu kaltas - pats.

Šungrybio portretas

nereikia man grybų

aš ne baravykas

nereikia nei karo

geriau guliu dykas

nereikia paliepės

nereik ūmėdėlės

nebūsiu jaunikis

esu susivėlęs

esu lyg nematomas

nesugrybaujamas

kartais paspardomas

kartais nupjaunomas

šypsausi bedantis

supuvęs pavirtęs

apsvaigęs iš laimės

ir net apgirtęs

be atsakomybės

o lyg pulkaunykas

tai bent gyvenimas

tai bent dalykas

turiu visą plotą

nereikia slapstytis

galiu iki valiai

sporom taškytis

būti kaip noriu

ir net kaip nenoriu

esu pats sau ponas

miškų gaspadorius

Prisiminimų sniegas

brendu iš lėto

per prisiminimų sniegą

o kojos šlepsi vandeny

aš ryto šviesą

baltą tarsi pienas

po šitiek metų dar jaučiu savy

šypsaus kas dieną

sieloje baltumas miega

naktis šviesos jo nepagrobs

ir metų metais

jis - prisiminimų sniegas -

tiek manyje

 tiek iš manęs boluos

Antrasis

Lyg žvaigždė,

Štai, - Betliejaus žvakė

Tikėjimu žiba ir kvepia,

Pirmosios draugijoje

Rymo -

Laiką adventinį žymi.

Sušylam

Liepsnelių šviesoj,

Stebuklais pačių apgaubtoj,

Ir einam,

Vilties prisigėrę,

Ieškoti TAVĘS prakartėlėj.

Vakarai

vakarai lyg banginiai atplaukia 

sunkiasvoriais pilkais debesim

ir per naktį iš ilgesio kaukia

lyg sirenos drauge su manim

kol suskyla garsai ir pasklinda

stiklo šukėmis tiesiai po oda

susipjaustau nes jos vis dar lindi

randuose ir retai pasirodo 

vakarais lyg banginiai atplaukiančiais

nuo drėgmės sunkioje tamsoje

ir per naktį iš ilgesio kaukiančiais

lyg sirenos giliai manyje

Geriau?

Skuba širdis

Lyg pabėgti norėtų -

Neramu... Neramu... Neramu...

Geriau jau akmuo

Krūtinėj gulėtų --

Būt tylu, būt galiausiai tylu.

Bet ar jausčiau tada

Palengvėjimą saldų,

Apkabinantį po audros?

Sutrupėtų krūtinė

Gabalėliais į skaldą,

Išsiilgus būties šilumos.

Savam darže bulvės - gražiausios

Blogai praeina laikas

nebūnant savo žemėj:

kitų vagutės paikos,

per gilios - batus semia,

per kreivos, tai per siauros,

o gal tiesiog per plačios...

Bulvytės mažos, kiauros,

per gulsčios ar per stačios...

Netinka, nepatinka...

Nieks nieko nesupranta!

Todėl ir susitinkam

ant mūsų upės kranto,

todėl ir ariam dviese

tik mūsų vagą - puikią,

tik mūsų bulvėms - tiesią,

tik mūsų vargui - sunkią...

O kas kitų darželiuos,

tegul jau patys žiūri.

Pas mus daigeliai želia

ir auga taip, kaip turi.

Ne draugas

ilgais lietaus botagais 

plakė lapkritį gruodis

išvijo į žvaigždes

savo laiko laukti 

nes gruodis lapkričiui ne draugas

Įspūdis

Šlapdriba

šlapia viršuj

ant stogų nusipurtė

debesy išsimaudęs ruduo

krito krito

prikrito

drėgnų sniego gniūžčių

po kojomis

irgi vanduo

žiūriu iš po skėčio

į blizgų ir slidų

savo miestą

bet neliūdžiu

ne nuo ašarų spindi

jo stogai

 gatvės

 bėgiai

o tiesiog 

nuo vonios burbulų

Pirmasis

kvepia bičių vašku 

sekmadienis

pirmas iš keturių

pranašų

prisiglaudęs prie skruosto

laukimas

viltį barsto it sniegą 

gražu

be skubėjimo

skonių prigėrę

iš eglišakių

žvakių liepsnų

vėl atkuntam

naujai patikėję

ryto saulės

atgimimu

Lapkritis

Lapkritis verkia -

nuplikęs ir sušalęs - 

nebesivaldo...

Pergalės skonis

radijo bangomis atkeliavo

saldus pergalės skonis

prisigėrė adrenalino

ir siautėja

mušdamas į širdį

kaip į kokį barabaną

kojos pagauna taktą

joms pritaria rankos

dainuoju

juokiuos

ir myliu

visus iki vieno

už pergalę

mano-ne mano

komandos

miesto

šalies

visų

apsisprendusių

skanduoti

vieną ir tą patį

vardą

Tikėjimas

Byra metai lyg plytos

Tiesiai tau ant pakaušio,

Tavo rūbas - sulytas,

Kumščiai rūpestį gniaužia,

Akys žiūri į dangų,

Nuo audrų garbanotą,

Ieško praviro lango,

Bet langai - užblokuoti,

Durys visos užsklęstos,

Spynos kaukia lyg šunys,

O ant kelio - vien spąstai,

Duobės, prarajos, skujos...

Ir vis tiek švyti žvaigždės

Anapus akių,

Jeigu tik nesiliauji kartoti - 

Tikiu!

Rūkas

Rūkas ant stogo,

Rūkas ant kelio, -

Paskendo jame

Ajerai ir berželiai.

Rūkas ant delno,

Rūkas tarp pirštų -

Baltas, oi, baltas,

Tirštas, vai, tirštas.

Rūkas apsupo

Mus lyg lengva

Mamutės gamtos

Lininė skara.

Žiburiai

Kiek žiburių anapus upės kranto!

Tarsi Kalėdų šviesos ten gyventų.

O aš čionai, šešėliuose paskendus,

Slepiu žaizdas ir užtarnautus randus.

Štai iš miegų mėnulis prisikėlė

Ir juokias kaip močiutės aniuolėlis, -

Lyg pasakoj per upę tiltą šviesų

Man jis į krantą žiburių nutiesia.

Suvirpa tirpstanti širdis, kaip skylant lukštui

Kiaušinis virpa, trūkinėja, ne sudūžta,

O atveria pasaulį šviesuliams gyventi.

Žengiu mėnulio tiltu žiburiu rusenti.

Tėkmė

ūžia ir klega miestas

kaukėtais veidais apibarstytas

teka nepaliaujamai

upė

gatvės

ir žmonės

kaip kraujas

pirmyn ir atgal

tėkmėje pasimeta skauduliai

nusigludina kampai

srovės pagautos

nuplaukia mintys

kad užleistų vietą atplaukiančioms

dienoms

naktims

ir laikui tarp laimės ir nelaimės

tarp manęs ir tavęs

sūkuriuos virstančiais į mes

į trumpą svajonę

kurią tuoj tuoj nusineš tėkmė

Ruduo

Nebesišypso...

Debesų kortas meta

Ir verkia mūsų...

Rytas už vakarą protingesnis

Vakaras - grobuonis

sveiką protą ryja,

suparalyžiuoja

drąsą paskutinę.

Laižo juodas, ilgas

jo liežuvis veidą;

ežerais pro smilgas

baimė nusileido.

Sapnas neaplanko,

nes krūtinė bilda - 

lyg perkūnas tranko

botagu per širdį.

Kol mintis nutildo

demonišką siutą,

esą saulė šildo,

protą ir jo butą.