Blaškais lyga lapas, dar kabąs ant medžio,
Toks paskutinis, rudas, negražus...
Bet vis laikais, nes nežinai, kur kapas,
Supiltas protėvių tokiems patiems kaip tu.
Ir nenurimsi, kol nesužinosi!..
Nes... kur atgulti tau vienui vienam?
Atsilaikysi vėjo albinoso
Kutenimams ir blaškymams. - Tai kam, -
Paklausite, - Kam taip save kankinti?
Ieškot neverta tarp senų bylų;
Ta paslaptis lai lieka užrakinta
Už durų geležinių devynių.
Bet kaip nesikankinti, kai tyla
Vis nori būti pašaukta vardu,
Kurio galvoj tavoj dar vis nėra,
Kurio, sakai, aš niekur nerandu...
Taip ir blaškaisi vėjyje rudens
Tu - paskutinis karo tremtinys.
Balsai iš praeities širdy skardens
Iki išganymo, vardu Mirtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą