Pasimetusioji

It žąsis rėkia ji, 

It žąsis, 

Atsiskyrus nuo savo būrio, - 

Baimė didelė ir gaji

Iš vidaus į pasaulį žiūri. 

Mosikuoja vilnoniais skvernais, 

Blaškos, blaškos, 

Tik aidą girdėdama, -

Šaltis kandžios juodais vakarais, 

Nė sekundei pačios negailėdamas! 

Vinguriuoja, netyla rauda, 

Visu kūnu ir siela išgrojama. 

Atsiliepsi?

Išlaisvinsi ją?

Atstatysi būties harmoniją?

Ar paliksi nežinioje, 

Balzganoj tarsi langas bakūžės?

Tik prieiti, 

Pakalbint gana - 

Pasitikrint, ar pats nesukiužęs.

Ji nutyla.

Suprato staiga, - 

Išsisklaidžius gyvenimų šmėkloms, - 

Kad YRA it ištrūkus saga

Ant auksinio likimo padėklo...