Laukiu ir laukiu...

Laukiu ir laukiu -

nelaukti nemoku;

tarp švirkštų ir kaukių

dūstu ir nešoku,

ieškau vilties,

bet viltis - karantine,

o iš nevilties

taip suspaudžia krūtinę,

kad sėdu ant kelio

ir protestuoju

prieš balto vokelio

kišenėje svorį,

prieš mano ir tavo,

prieš mūsų neryžtą,

prieš tai, kas ką gavo,

kas nauja, kas plyšta,

prieš viską ir nieką,

nes - ką gi daryti?

Būtis nuogo slieko

sunki apsakyti...

Užtai vis dar laukiu - 

nelaukti nemoku.

Tarp švirkštų ir kaukių

tikėjimas suokia...