Žiema pilka -
be sniego, be šaltuko,
o širdyje vis tiek - šviesu, šviesu...
lyg snaigių krūvos,
į pusnis sutūpę,
švytėtų saulėje balčiausiu sidabru;
ir, štai, matau kitaip
namus anapus upės,
lėktuvų apačias ir katedros ragus...
manęs neerzina
automobilių triukšmas,
tramvajaus bėgių girgždesys čaižus,
nes šviesoje
nesiglaudžia šešėliai,
besimaitinantys dvejonėmis ir baimėm;
gerai,
kad šįryt šitaip atsikėliau, -
nutvėrusi už skverno SAVO laimę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą