Geltona žvaigždė

 

Tavam lange žvaigždė geltona spindi,

Jos šviesoje parimęs tu. Gražu...

Nei žemė, nei dangus minčių negirdi,

Tik aš kiekvieną smulkmeną girdžiu.

Bet tu žvelgi pro šalį. Neužkliūva

Akimirkai akių žalia šviesa

Už mano virpančio it epušėlė kūno...

Esu šešėlis tik. Dar per liesa,

Dar per tamsi, dar negaliu spindėti, -

Tava žvaigždė praris mane... Verkiu...

Einu šalin. Kančioj skaudu judėti.

Bet rytas brėkšta ir lengviau sykiu.

 

Rudenio rūkai

Ak, kokie gražūs rudenio rūkai,

besidriekią virš žemės tarsi burtai.

Juose užmiega mintys. Pavargai?

Tai krisk į rūką, lyg šitam sukurtą,

ir lauk, sūpuodamas save it vygėje,

kol laumės plaukus savo iššukuos...

Dainų klausykis jų. Sapnuoki mygyje,

ilsėkis angelų sparnų pūkuos.

O kai prabusi, laikas kitas bus

ir pats jau būsi kitas - baltas baltas...

Šviesa ne per skaisti ir rūkas nebaisus, 

ir sapnas dė slogučių nebekaltas.

Vargonų muzika

 

Klausiaus vargonų ūbavimo ilgo

Pagaunančio vidaus meridianus

Ir virpinančio tarsi siūlus šilko.

Many staiga viltis apsigyveno!

Galiu ir aš nušokti nuo minties

Suplukusios nuo greičio nugaros!

Stebiu spalvotus langus. O rimties

Prisigeriu iš muzikos gyvos.

Pirmoji žvakė

 

Dega žvakė,

Eglišakiai kvepia,

O širdy virpa nerimo stygos.

Kiek dar liko tikėjimo kekių

mano metuose? Vėl išdygo

Neplanuotai nauji ūgliukai...

Dega žvakė,

Eglišakiai kvepia.

Žvanga tolyje skambaliukai

Nežinios. Dienos skuba ir lekia, -

Nesugausi...

Žvaigždžių spindesy

Dega žvakė,

Eglišakiai kvepia.

Ar gerai, kad štai šitaip esi?

Tavo lūpos man neatsakė...

Rūke

Skęstu rūke it ežiukas...

Bet nebaisu, nes žinau,

Kad šitas pūkinis rūkas

Irgi priklauso tau.

Kad viskas priklauso tau,

Likime, rūkų karaliau!

Esu knyga. Ir skaitau

Save nuo pradžios link galo.

Ir liūdna, taip liūdna man,

Kad šitaip nuobodžiai gyventa...

Pirštai panyra rūkan, -

Valysiu gyvenimo lentą,

Trinsiu raidžių tuntus,

Many lyg jūroje plaukančius.

Stebiu žvaigždynus. Lai bus

Kaip noriu. Rūkas - į laukiančius.

 

Savyje

 

Susipjausčiau vaikystėj pirštus 

į aštrius balto popieriaus ašmenis,

prisilietus nupurto kraupus

baimės šiurpas. Lipu per akmenis,

tarsi laiptais į lygmenį kitą

savo gero ir tobulo AŠ.

Susikursiu svajonių mitą

ir tikėsiu, kol man to pakaks.

O tada vėl braidysiu išsekus

po pelkėtus pasąmonės tolius,

vis medžiodama tai, ko netekus:

fėjas, smurfus, raganas, trolius...

Ryto hektika

 

Skubu ir pykstu ant savęs

kad skubu, nors skubėti neverta, -

skubėjimas laiką ištęs.

Supluksiu. Po kojom paberta

Lėto buvimo ženklų.

Nematau, negirdžiu. Užkliūnu.

Guliu aimanuodama. Jų

Tiek daug! Gėriuosi. Ir... būnu.

Rudeniniai laiškai

 

Tavo laiškai rudeniniai

Čeža po kojom. Geltoni,

Raudoni, rudi - paskutiniai...

Kol dar rašyti valioji,

Kol tavo žvilgsnis dar blaivas,

Sidabro kerų nepaliestas.

Sudie nesakai. Ak, palaima!

Leki per laukus ir per miestus,

Neši savo žinią spalvotą,

Rašytą pasteliniais tonais.

Ji - mano gyvenimo šluota;

Paskaičius jaučiuosi nupuolus!

Verkiu ir raudu parimus

Po klevo geltona skara.

O audrą savy nuraminus

Džiaugiuosi laiškų gausa.

***

 

šypsausi

neturėdama

veido

lūpoms

klevų

geltoniu

pirmąja šalna

žąsų

riksmais

įrėminu

dangų

ir save

būties

vidury

Laukinė kriaušė

Nuotraukos autorius Fiona Amann

Atsimušiau į laukinę kriaušę

Raudonais it koralai lapais;

Nepastebėjau...

Dešimtmetį augančios toje pačioje vietoje.

Trinu akis vaikiškais kumšteliais,

Netikėdama tuo, ką regiu, -

Priešais mane - aš pati!

Saldainių įdaras

 

Atiduoki man saldainių įdarą

Saldų, tąsų, gardų it ambrozija.

Prisivalgius, kaip princesei pridera,

Vėl ant žirnio snausiu... Atsikosėja

Senos sienos su išblukusiomis freskomis

Apie tave ir, žinoma, mane.

Kadaise savo laime taškėmės

Juodam nakties okeane.

Dabar prašau tik įdaro saldaus,

Kaip lašo saulės vakarui nuraudus.

Ir po manęs beržai gelsvi maldaus

Gyvenimo, suvystyto į šiaudus.

Šiauduos ramiai miegos sapnai,

Tie patys, iš kurių svajonės audžiamos.

Skambės varpeliais juokas. Tu žinai

Kieno. Ir aš žinau... Ir lūpos glaudžiamos...

Vaiko prašymas

Man savo ranką duok ir vesk 

keliais iš šilko ir keliais iš vilnos,

nelygink nelygumų, neužkask, -

tegul likimo deivių žodžiai pildos.

Neleisk nuklysti, bet man klysti leisk -

užaugti savimi, TIK savimi!

Ir visa, kas suklupti vers, tiesiog atleisk,

tikėki už mane ir manimi.

Aplink pasaulį mano

 

Apkeliausiu 

Per 80 dienų pasaulį 

Savo,

O gal ir greičiau, -

Žirnio dydžio rutulėlis

Su aukso branduolėliu

Neužims daug laiko.

Pakišiu jį po padidinamuoju stiklu

Ir ištyrinėsiu,

Kad žinočiau,

Į kurią pusę saulę nukreipti.

Rudens pilkumas

 

Rudens pilkumas prislėgė it mūras.

Šliaužiu gatve. O ji, gyvatė ta,

Užmiršus savo paskirtį, it liūnas

Praryja sielą purią kaip vata.

Ir viskas. Driekias debesų kutai

Paslėpdami nudilusį mėnulį.

Pilkom akim žiūriu į juos. Aukštai...

Stebiuos - kietai kauleliai mano guli.

O juk galėjau būti... Juk galėjau!

Rudens pilkumo dangų nulaižyti, 

Sakyti myliu, o ne - jau mylėjau,

Ir į kitus eilėraščiais išlyti.

Ilgus žvilgsnis

Įsimylėjau tavo ilgų žvilgsnį:

Buvai toli. Toliau nei aš galvojau.

Širdy nusivylimas lengvas dilgsi;

Daigus išleidžia, stiebias abejonė.

Gal nereikėjo kalbinti? Iš lėto

Nusekti akimis, kol tu pradingsi...

Kas naktį laukti liekno silueto

Ir pilko it lietus rudenis žvilgsnio.

Dabar tyli nustebęs, lyg sugrįžti

Iš ten, kur akimis buvai, nedrįstum.

Matai mane, tačiau neatpažįsti...

Ir mano siejoj niekad nepaklystum,

Neklaidžiotum smėlėtais vingiais

Ant Širvintos krantų, smailių it peiliai.

Nepasiilgtum taip, kaip pasiilgai

Anapus žvilgsnio likusios. Ak... gaila...

Kančia

Seku, seku pasaką

Apie žmogaus kančią,

Ilgą ir nenutrūkstančią,

Gumos tamprumo savybe apdovanotą;

Kartais svetimą,

Lyg dviem dydžiais per mažus batus,

Kartais tokią savą,

Lyg savasties materiją.

Užrakinti vartai žmogui

Į laisvą nuo kančios būtį,

Kurioje nieko nėra,

Nes kančia suka kūrybiškumo malūną,

Stovintį vidury plyno lauko,

Pavadinimu AŠ.

Vėjo žaidimai

Šaltas vėjas įsivėlė į plaukus,

Taršė juos, lyg būtų norėjęs man ant galvos susisukti lizdą.

Nepasidaviau ir užsimaukšlinau kapišoną.

Pasiusk, vėjau,

Čiuožk Reino paviršiumi jūros link,

Ruduo ir ten barsto lapus tavo žaidimams.

Vakarykštė

 

Vakarykštė diena

Kaip ir vakarykštė sriuba -

Suvalgei ir lauki naujos.

Saulėlydžio magija

Laukiu saulėlydžio

ir stebiu anglių kasyklos tolumas prisimerkusi;

akys ašaroja nuo saulės skaistumo,

tarsi spinduliai badytų akis.

Vėjo nėra.

Yra tik dirbančių mašinų ūžimas,

didelių it dinozaurai,

skęstantys vakaro rūke.

Žmonės šurmuliuoja -

aptarinėja vaizdus, juokiasi ir tyli, vaikštinėdami

atsuktomis akimis į vakarus,

o paskui išeina,

palikdami savo triukšmą man

ir tiems grojantiems bei dainuojantiems mano dešinėje

niūrią dainą.

Jos melodija palenda po oda

ir pažadina vaidilučių balsus,

kadaise šokusius aplink akmeninį aukurą,

kad pašlovintų saulės laidą.

Ir aš jau dainuoju,

sau į kasas pindama oranžinius spindulius -

per amžius liksime sesėmis.

Aš ir saulė,

vos prieš pusvalandį badžiusi man akis...

Laiko veidai

 

Vienoje ausyje jauno mergaitės balsas,

Kitoje - seno vyro kosulys;

Laikas turi savo veidus -

Žiūri visokių spalvų akimis į mane

Ir laukia, kol pavirsiu dulkėmis,

Taip ir nesuradusi savęs.

Mylėkit mane kalboje

 

Kol aš mažas mažiausias

Kalbėkit man, tėti ir mama,

Močiutės, seneliai, dėdės ir tetos,

Pusbroliai ir puseserės

Visų vandenų nuo kisieliaus,

Kaimynai ir kaimynės...

Kol aš mažas mažiausias

Kalbėkit su manimi,

Nupieškit man pasaulį žodžiais,

Paaiškinkit vyksmus ir sąsajas.

Skaitykit man ir sau,

Leiskit klausytis, matyti ir jausti.

Kol aš mažas mažiausias

Kalbėkit į mane.

Aš matau jūsų žodžiais pavadintus daiktus,

Dėlioju mintyse dėliones,

Kol visa įgyja formas, spalvas ir prasmę.

Mylėkit mane kalboje.

Vienas

 

Vienas tarp žmonių,

Net tarp bendraminčių.

Mintys verda diskusijų katile,

O siela šaukia tyruose.

Aidas šauksmą pagauna

Ir vienatvės jausmas padvigubėja.

Vienas tarp daugybės;

Mane pridėjus prie milijono

Vistiek gaunasi vienas.

Lyg nebūtų man vietos

Rudens apverktame mieste,

Ūžiančiame bičių spiečiaus ritmu.

Vienas tarp vienišų.

Vaikštom pasiklydę tarp mūsų,

Bijom pakelti akis į veidus

Rūškanus kartais ir besišypsančius kartais.

Neatpažįstame signalų,

Neatpažįstame savęs. Gaila...

Esu tik sėkla

 

Važiuoju tramvajuje,

O jaučiuosi stovinti vietoje.

Įsižeminau lyg žaibolaidis

Ir suleidau šaknis... per giliai?

Nei akmenys, nei sugerti žaibai

Nesustabdė manęs,

Augusios gilyn,

Į save.

O kosmosas manyje toks platus!

Jame ir baimės vešėjimui vietos užtenka.

Nebepriaugsi, juokiasi ji,

Visos savęs neišpildysi.

Ir aš ja tikiu!

Valandos sproginėja žvaigždynų akivaizdoje

Išmokusios iš naujametinių fejerverkų,

Išskraidindamos ir mane dalelėmis.

Ne augu, o mažėju laiko perspektyvoje.

Kūnas traukiasi ir sausėja.

Tik kosmosas niekaip neužsipildo.

Važiuoju tramvajuje,

Miestas plaukia pro šalį.

Neprisimins, kad buvau.

Esu tik sėkla,

Nukritusi kartu su kitais milijardais sėklų ant žemės.

Medžiu užaugti vilties mažai...

 

Laukimas

 

Prisėdau ir laukiu,

Ko - pati nežinau.

Laukimas nereikalauja pastangų,

Jis netampo už rankos

Ir nevelka pro duris už skverno.

Laukimas tiesiog gyvena,

Smegenų pagalvėlėmis nugarą pasiramstęs.

Mezga ramiai iš nervų siūlų kamuoliukus susisukęs

Ir nežada niekur kraustytis.

O aš laukiu,

Ko - pati nežinau...

Laumė ragana

 

Neapgausi!

Girdžiu nabagėlę

Ašarojančią raganą laumę;

Pamiškės rūkuose įsivėlė

Jos plaukai. Peša ūkanos. Skauda.

Tik apuokai, sakai,

Ar uldukai, -

Nesimiega jiems rytą akstyvą.

Tau vis kaukai, perkūnai, bildukai,

Niekad gabijos, laumės, žemynos.

Vis vilioji:

Ateik, neklausyk, 

Tegul ūbauja prieblandos vėjai.

Aš verkiu. Laumės raganos tu

Neturėsi kaip ir neturėjai...

Mėnulio mirksnis

Mėnulis mirkteli už juodo debesies

ir jau, žiūrėk, šypsausi lig ausų:

nei abejonės, nei aklos vilties,

nei man tamsos, šešėlių nei baisu.

Šviesa menka - jo spinduliai trumpi -

tarytum fėja žybtelėjo kukliai...

Bet aš jaučiuos kaip niekada saugi;

joje gyvena dideli stebuklai.

***

Esu, nes esu
nematoma.
Iš mano varpinės
skamba tyla.
Žiūriu į visus,
ieškodama paaiškinimo,
kurio niekur kitur nerasiu -
jis manyje.
Per giliai...
Nepasiekiu.
Ir laukiu,
tilindžiuodama tylą,
kol tu ją išgirsi..
Ateik ir išlaisvink mane
pamatydama/s.

 

Svetimas slogutis

 

apsivijo širdį

svetimas slogutis

sergąs amnezija

spalvinu jį rudenio spalvomis

nešu į bažnyčią

pamaitinu Jėzaus kūnu ir krauju

apsupu Vytauto Kernagio balsu

išvelėju saulėtekio raudonyje

ir nešiojuosi it kūdykį sterblėje

kad užaugtų kuo nors geresniu

Ištversi...

 

Ištversi, -

Tam esi sukurtas

Ir apraizgytas ainių mitais, burtais,

Supančiotas tvirtom grandinėm laisvės,

Kurių, šiukštu, negalima nepaisyt!

Bet tu ištversi,

Įsikibęs saitų

Tarp savo ir tarp kūdykystės laiko,

Pintų, augintų tarsi Džeko pupų, -

Jie nejučia tave gražiai apsupo.

Ištversi!

Šauksi, keiksies, bliausi,

Bet kelsiesi ir vėl batus apsiausi.

Į šlapią molį klimps pavargę kojos

Ir nepasiekiamas atrodys Rojus.

Bet tu ištversi,-

Rankų daug aplinkui,

Kurios pagalbą nešdamos palinko.

Tuoj baimė pralaimėti išgaruos,

Tik dėkingumas liks už nugaros.

Ištirpti...

Ištirpti...

noriu -

noriu

ištirpti,

kad veidrodžiai rodytų tiesiai

aplink mane

ir manyje,

šnabždėdami salžiomis lūpomis

apie laimę būti savimi.

Ištirpinkit užtai,

protėvių dievai ir deivės,

mano varlės kostiumą;

seniai svajoju

apie mėnulio spindulių skraistę

ir žvaigždžių vainiką.

Ilgais likimo pirštais

nulipdykite naująją mane...

Bet jūs tylite.

Kybo pusė mėnulio.

Tik pusė.

Nes daugiau nereikia žmogui.

Pusės visai užtenka.

Net ir pusės savęs.

Jeigu tik ištirpsti ir vėl sustingsti

sau panorėjus.