Apkabinime nurimstama

 

Negaliu pasipriešinti pykčiui

Jis pristojęs baksnoja į pilvą ir krūtinę

It koks įkyrus vaikiščias

Nei paspirsi nei pastumsi

Telieka čiupti už pakarpos

Prispausti kuo tvirčiau prie savęs

Ir laikyti taip

Apkabinime nurimstama

EvaLiucija

 

lenkiuosi tau

EvaLiucija

talentingiausia iš visų

laiko batuta diriguojanti

ir stebinanti žiūrovus

mes aikčiojame ir ūkčiojame 

išpūtę akis nesuprantame

kokiais ryšiais susiraišiojusi esi

su Visagaliu

ginčijamės tarpusavyje 

ieškodami savo pranašumo

bet jo nėra

tavo A dar nepavirto į O 

Priminimas

esi nepaprastas žmogus

kasdien leidiesi į odisėją 

eini eini ir eini

nešdamas daugiau nei pakeli

skruzde turėjai gimti

bet gimei savimi

tik niekas tau nepasakė

kad būti savimi yra gerai

Už saulės spindulio

 

Už saulės spindulio gyvena optimistai;

Tenai, kur baigiasi šešėlio pilkis,

Tenai, kur žodžiai lankstūs it artistai, 

O šokis jų - ranka tapytas šilkas.

Už spindulio, ryškaus kaip pjūvis

Tarp mano ir visų kitų erdvių,

Šviesos lengvumo prisipildęs būvis

Pasaulin plaukia iš žmonių akių.

Už spindulio... Kodėl visi už spindulio?

Kaip saulė renkasi, kurie verti ten būti?

O gal ne saulė? Sudrebu nuo virpulio

Ir bėgu, nes bijau nespėt ir... žūti.

Nenuoramos kailyje

Kvepia pernokusiais bananais.

Tu siūlai išsikepti bananų duonos -

aš nenoriu kepti,

nenoriu nei bananų duonos,

nei tais nuvargusiais bananais atsikratyti.

Sunku tame nenuoramos kailyje,

dvokiančiame pasyvia būtimi.

Kokie burtai mane juo apvilko?

Buities rankose

 

Atrodo kartais, ims ir baigsis mintys -

Buitis užspaus jų lūpas ir akis... 

Aš neturėsiu kuo tada dalintis, 

Slapstysiuos už eilučių it vagis.

Bijosiu užrašyti jas, pilnas

Sriubos ir košės skonių. Nuobodu!

Juk jei kam norisi buities, tai tada tas

Svajoja gaut pyrago ir ledų.

O aš tik trupiniais, tik trupiniais...

Kalbu, tampydama žodžius už skverno;

Rikiuoju juos ne strofom, sakiniais,

Lyg užu baro apšnerkštoj tavernoj.

Lyg vis bijočiau rodyt savo veidą -

Buities rūke paklydusios vėlelės.

Kodėl į mano žemę nusileido

Juoda nuo suodžių savastis pelenės?

Užmirštuolė

 

vaikštau koridoriais

ilgais ir vingiuotais

neatpažįstu nė vieno posūkio

bet jaučiuosi it namuose

sienų apmušalai kvepia alyvomis

šieno dulkėmis ir žemuogėmis

spalvos liejasi ir plaukia

maišosi tarpusavyje virsdamos Dali piešiniais

prisėdu ant vienintelės kėdės

ir nuo jos varva rudi dažai

kapsi ritmiškai it sieninis laikrodis

ar kaip mano širdis

kojos sušlampa nuo varvalų

įklimpsta į spalvų virvar

jaučiu ryšį nors neatsimenu kokį

bet žinau kad esu namuose

Ryto optimizmas

 

Aš myliu ryto optimizmą,

Jo stoišką ramybės rūmą,

Ir lengvą viltį, lyg būtų klizma

Išvalius vakaro kartumą.

Prisigeriu sau ryto turtų,

Kad vos galiu paeiti tiesiai,

Bet nesimuistau, nesipurtau -

Po kojomis rodyklės šviečia.

Pabalansuoju. Nenugriūvu.

Į pėdas sunkias saulės dulkės.

Many pirmadienis pasrūva

Ir groja optimizmo smuikais.

Tapsmas

 

Gyvenu ant širdininko kardiagramos

Aukštyn žemyn aštriomis kreivėmis

Susibadau padus ir šie kraujuoja

Kapt kapt krinta rubinai

Neatsispirdami žemės traukai

Ir aš neatsispiriu

Krentu 

Išsilaisvinu iš kovos su ta trauka

Ir ilsuosi

Žiūrėdama į mėlynai pilką dangų

Man ant veido leidžiasi garbanoti rudens plaukai

Nugara šąla nuo drėgno buvimo

Vidus pildosi derlingumu

Atsikeliu

Ir būnu žeme

Judėjimo aksioma

 

Einu, kad eičiau;

Neiti - nevalia!

Kas liaujasi,

Atsiduria gale.

O galas, 

Pasakysiu atvirai,

Ne tau, nei man -

Jis niekam NE-GE-RAI.

Pasaka be galo

 

diena prarijo laiką

ir pavirto naktimi

užsimerkiu

juodos valandos

paskęsta tamsoje

užrakintoje anapus vokų

atsimerkiu

diena ryja laiką

kad vėl pavirstų naktimi

Akla mėnulio akis...

 

Akla mėnulio akis

Į mane, į tave ir į mus

Pro balzganą debesį žiūri

Ir nežino, kad šįkart naktis,

Apkabinusi mūsų namus,

Ubagėlė - ji nieko neturi...

O kadaise kirbėjo kišenės

Nuo gyvų esaties atributų

Ir prasmės išbučiuotos tylos.

Kol nebuvom iš anksto pasenę,

Kol tikėjom simbolika rūtų,

Kol negėrėm silpnos kavos...

Kur pradingo šaltinis jaunystės?

Ieškau jo ir vis tiek nerandu,

Nes akis mėnulio apako.

Pasiraunu rūgštynių iš lysvės,

Pakramtau... Nuo rūgšties net gardu!

Ir ilsiuosi nurimus ant tako.

Rūkas

 

Rūkas. Baltas.

Baltesnis už sniegą.

Rūke mano akys

Staiga užmiega.

Prabunda tačiau

Vaizduotė ir kuria

Pasaulį fantastinį.

Buria ir buria...

 

Rūkas. Baltas.

Ir tirštas it rūgpienis.

Tik šešėliai juodi ir pilki.

Nežinočiau, galvočiau, kad rūpestis

Braido tyliai po būtį.

Bet štai

Geležinė išknyra ranka ir

Mojuoja. Mojuoja karštai.

 

Rūkas. Baltas.

Ir jo baltumas 

Spalvingesnis net už vaivorykštę.

Jo idiliškas paprastumas

Apsvaigina ir nepaleidžia. 

Aš žiūriu akimis sielos savo

Lig juosmens įsibridus į rūką:

Kaip gražiai mūsų žemė alsavo...

Ir ant sniego

 

Saulė tai leidžias, tai kyla, -

Nesuskaičiuoju, kiek kartų

Tikėjau ir vėl nusivyliau 

Prie užvertų sėkmės vartų.

Niekas neperspėjo, niekas!

Kad ne sėkme reik tikėti,

O savimi, savo siekiais,

Savo idėjom mirgėti.

Ir nesvarbu, kad vaikystė

Seniai žemuogynuose miega.

Gražiausiais žiedais pražysti

Galima juk ir ant sniego.

Šviesa tunelyje

einu tuneliu

mano šešėlis eina kartu

girdžiu jo žingsnius

tirpstančius ant betoninių sienų

visur drauge

lyg norėtų priminti

kad visa turi antonimus

ir aš turiu

jį

šešėlį

nes esu šviesa tunelyje

Idiliška ramybė

Ridenas debesys - vilnonės, pilkšvos vilnys

Ir slepia saulę. Vėjas tyliai snaudžia,

Tik ažuolo viršūnės lapai girdis,

O tolumoj bažnyčios bokštai gaudžia.

Sučirška šarka - veja varną juodą,

Ataidi vienišas balančio burku burku...

Ruduo sekmadienio ramybę atiduoda

Ir ši lyg katinas ant kelių murkia.

Laikas išt-į-į-į-sta... Kvepia ir svaigina

Gvazdikų galvos rožinės. Tačiau...

Vaikų balsai it skersvėjis prabyla

Ir tiek idilišką ramybę temačiau...

Juodulys

Užsidariau

nuo kaukiančio it vilkas miesto,

užtraukiau užuolaidas, 

užkamšiau tarpelius

ir tūnau savo oloje,

ieškodama išsigelbėjimo,

nors gerai nežinau kokio ir nuo ko...

Jaučiu tik,

kad manyje tūnantis juodulys,

spinduliuojąs rašalo taškais ir brūkšneliais,

Morzės abėcėle nori prisišaukti bėdą.

O aš juk nesu beširdė, -

jei šaukiasi,

atsiliepiu.

Kai paukščiai čiulba

 

Čiulba medžiuose rudeniui paukščiai

(Jų giesmėj tuoj visa išsimaudžiau)

Ir dėkoju gyvenimui tyliai,

Kad manęs nesibodi, kad myli.

Ima lyti nedrąsiai, dulksnoja.

Koks pasaulis gražus, pagalvoju,

Ir kaip švelniai bučiuoja dangus!

Aš, matyt, ypatingas žmogus.

Atvažiuoja tramvajus anksčiau.

Nosis kyla į viršų aukščiau -

Rytas lepina. Saule šviečiu,

Kai paukščius net per triukšmą girdžiu.

Rudens prisilietimai

Ruduo prisilietė prie mano skruosto

Ir šis nuraudo. Kyšt iš savo uokso

Galvelę - užmiegotos akys pūtės -

Prapuolė kregždės, gervės ir gegutės!

Nukrito gilės ir kaštonų vaisiai,

Pliumpsėdami ant žemės trankiai baisiai,

Ir lapais snigo, kol geltona liepa

Nupliko - nieko širdžiai nepalieka

Ruduo, variniais pirštais žemę lietęs,

Ežius bei gyvates ilgam surietęs.

Neliko nė auksinių spindulių...

Tiktai lietus ir balos lyg kulkšnių...

Vyksmas rudenį

Einu, kelias plaukia,

Dangus raibuliuoja,

Žuvėdros pašaukia,

Skliautai atkartoja

Rudenio juoką

Spalvotą it vasara...

Tik man šaltoka

Ankstyvą vakarą.

Tik šauksmas it varnas

Giliai mano kūne,

Jo pamuštas sparnas

Gelia ir duria,

Jo noras ištrūkti

Gilesnis už prasmę...

Tereikia sutrūkti

Ir tapti bekrašte

Kaip rudenio juokas

Spalvotas it vasara...

Alma prinokę

Gyvenimo ašaros...

Savas greitis

Neskubėjai, 

sakau, ir staiga,

nusidriekus spalio rūkams,

atsimerkei ir

- STAIGMENA! -

tiek meldeis visokiems niekams.

Ką darysi?

Kaip suksiesi tu?

Iš niūkios kaip išbrisi dienos?

Negaliu nepaklausti -

bijau,

kad net laumės vilties nežinos...

O jei būtum skubėjus?

Lemtis,

apsikaišiusi astromis plaukus,

juk vis tiek negirdėtų širdies,

besibeldžiančios

rankomis kauko.

Ak, tylėsiu geriau...

Žodžiai kanda,

nesvarbu, kad mintys it pūkas.

Savo greitį 

kiekvienas surandam,

net jei vaikštom ne savo batukais.

Ilgesys

pasidėjau galvą 

ant savo žemėtų kelių

ir žiūriu

į savo reikalus

jie visi dabar mano akių lygyje

ir aš pravirkstu

ilgėdamasi aukštų tikslų

Mūzos žadinimo instrukcija

užkalbėsiu savo baimę

ilgais burtažodžiais

besisemiančiais galios 

iš aukuruose smilkusių aukų

uždarysiu į narvą

ir paskandinsiu tikėjime

aš galiu! 

aidi mano apeiginė malda

įelektrindama kūną

minties galia

sunkiasi į ląsteles

ir budina gyvenimui

užmigusią mūzą

aš galiu!

aš galiu!

kartoju iki sąmonės netekimo

kol šioji persiprogramuoja

miegu

aklinoje tamsoje 

ir girdžiu dar negimusių balsus

jie it muzika skamba

mano mantra virtusiame chaose

aš galiu!

aš galiu!

aš galiu!

 

Palinkėjimas sau

Lai būna mano žodžiai kantrūs -

išsimiegoję ant liežuvio,

nei paprasti, nei per įmantrūs,

tokie, kokie kadais įkliuvo

į Jane's Austin plunksnos spąstus,

Kavaliauskaitės kūnų linkius...

Lai gilumos neišsigąsta

mintis ties bedugne palinkus.

O jei pabūgtų, lai nebėga

nutvėrus ryto skverną varinį.

Suvystysiu ją į sermėgą

ir lauksiu kantriai žodžių gimimo.

Suskilusi laimė

mažai laimės

nervinių konvulsijų šokyje

ir čaižiame balse

besiveržiančiame lyg ne iš mano gerklės

pyktyje ant vaikų

ir ant savęs pačios

pašiaušiančiame visus gyvaplaukius

ir net neuronų dendritus

pasibaisėtinai nemalonu

būti šitaip įskilusiai

per trūkius sunkiasi demoniška esencija

ir aptaško mano brangenybes

neatpažįstamai suluošina jų esatį

ir dar labiau suskaldo mane

ir mano laimę

Jane Austen aitvarai

Leidžiuosi nešama vinguriuojančių sakinių

it aitvarų ilgomis uodegomis...

Įsikibusi laikausi iš paskutiniųjų -

pernelyg knieti kelionės tikslas.

Įraudusius skruostus atiduodu vėjo glamonėms

ir jaučiu...

kiekvieną vingrį.

***

myliu ir nuotoliniu būdu

niekas neuždraus man seilėtis

prie ekrano 

transformuojančio ilgesį

į plazdėjimą krūtinėje

skraido mano orbitoje

ilgauodegės kometos

kutena žvaigždžių dulkėmis nosį

bet aš lieku įžeminta tavo meilės

laukiu dienos

kai susirinkusi išsibarsčiusias svajones

apraišiosiu jomis it kaspinais mūsų sodą

ir būsiu ištikima

savo pažadui

mylėti amžinai tik tave vieną

Ištirpusi akimirka

Susimąsčiau: ar pramiegojau

Save anapus laiko? Tirpo vakar

tas laikas tarsi vaškas žvakės

užsisvajojusiai ant kojų.

Nei aš mačiau, nei aš girdėjau.

Jis monotoniškai nuslinko.

Ir tik ant mano kūno pliko

Lyg uodui gėlus paperšėjo.

Bet, ak, juk buvo saldi minutė,

Praslinkus vėžlio žingsniu... pro šalį.

Dabar tiktai širdis tegali

Ją sugrąžinti man po truputį:

Po jausmo lašą, žiupsnį, dulkę,  -

Tiek tebeliko... Šitiek prarasta!

Braukau anapus laiko sąrašą,

Kurio eilutės it katės murkia.

Ir aš murkiu. Jaučiu kaip glosto

Man nugarą išblukęs varnas.

Šypsaus. Rytoj vėsus jo sparnas

Dar jausis man ant šilto skruosto.

 

Dėl savęs...

Dėl tavęs nukritau,

Dėl savęs pasikėliau.

Ilgėliau užtrukau:

Sušilau, susivėliau...

Bet nuvalius žemes

Nuo suvargusių kelių,

Pamatau planetas

Iš gėlių ir drugelių.

Susiglostau daigus,

Išdarkytus griūties,

Ir žengiu į kitus

Atsigerti būties.

 

Apokalipsinė akimirka

užsimerkiu ir šnopuoju

akimirka man ir mano nusiraminimui

jaučiu kaistant ausis

smegenys pasiekė virimo temperatūrą

girdžiu

kaip kunkuliuoja būties skysčiai

tuoj išsiverš pro ausis mano esybės materija

paversdama mane gamtos katastrofa

kūno virpesiai įsiamžina seismografose 

braukydami linijas it genialūs architektai

tuoj tuoj tuoj... 

nurimsiu

dainuodama čiūčia liūlia

savo demoniškai pusei

atsimerkiu

vėl tapusi savimi

Gyvenimo eliksyras

 

skamba dienos it taurės

iki pusės pripiltos

dulkių spindinčių saulės

debesų baltų miltų

žalio miško pavėsio

ryto žemės garavimo

šitaip visad skambėsiu

prisigėrus gyvenimo