Susimąsčiau: ar pramiegojau
Save anapus laiko? Tirpo vakar
tas laikas tarsi vaškas žvakės
užsisvajojusiai ant kojų.
Nei aš mačiau, nei aš girdėjau.
Jis monotoniškai nuslinko.
Ir tik ant mano kūno pliko
Lyg uodui gėlus paperšėjo.
Bet, ak, juk buvo saldi minutė,
Praslinkus vėžlio žingsniu... pro šalį.
Dabar tiktai širdis tegali
Ją sugrąžinti man po truputį:
Po jausmo lašą, žiupsnį, dulkę, -
Tiek tebeliko... Šitiek prarasta!
Braukau anapus laiko sąrašą,
Kurio eilutės it katės murkia.
Ir aš murkiu. Jaučiu kaip glosto
Man nugarą išblukęs varnas.
Šypsaus. Rytoj vėsus jo sparnas
Dar jausis man ant šilto skruosto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą