Akla mėnulio akis...

 

Akla mėnulio akis

Į mane, į tave ir į mus

Pro balzganą debesį žiūri

Ir nežino, kad šįkart naktis,

Apkabinusi mūsų namus,

Ubagėlė - ji nieko neturi...

O kadaise kirbėjo kišenės

Nuo gyvų esaties atributų

Ir prasmės išbučiuotos tylos.

Kol nebuvom iš anksto pasenę,

Kol tikėjom simbolika rūtų,

Kol negėrėm silpnos kavos...

Kur pradingo šaltinis jaunystės?

Ieškau jo ir vis tiek nerandu,

Nes akis mėnulio apako.

Pasiraunu rūgštynių iš lysvės,

Pakramtau... Nuo rūgšties net gardu!

Ir ilsiuosi nurimus ant tako.