Rūkas. Baltas.Baltesnis už sniegą.
Rūke mano akys
Staiga užmiega.
Prabunda tačiau
Vaizduotė ir kuria
Pasaulį fantastinį.
Buria ir buria...
Rūkas. Baltas.
Ir tirštas it rūgpienis.
Tik šešėliai juodi ir pilki.
Nežinočiau, galvočiau, kad rūpestis
Braido tyliai po būtį.
Bet štai
Geležinė išknyra ranka ir
Mojuoja. Mojuoja karštai.
Rūkas. Baltas.
Ir jo baltumas
Spalvingesnis net už vaivorykštę.
Jo idiliškas paprastumas
Apsvaigina ir nepaleidžia.
Aš žiūriu akimis sielos savo
Lig juosmens įsibridus į rūką:
Kaip gražiai mūsų žemė alsavo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą