Atrodo kartais, ims ir baigsis mintys -Buitis užspaus jų lūpas ir akis...
Aš neturėsiu kuo tada dalintis,
Slapstysiuos už eilučių it vagis.
Bijosiu užrašyti jas, pilnas
Sriubos ir košės skonių. Nuobodu!
Juk jei kam norisi buities, tai tada tas
Svajoja gaut pyrago ir ledų.
O aš tik trupiniais, tik trupiniais...
Kalbu, tampydama žodžius už skverno;
Rikiuoju juos ne strofom, sakiniais,
Lyg užu baro apšnerkštoj tavernoj.
Lyg vis bijočiau rodyt savo veidą -
Buities rūke paklydusios vėlelės.
Kodėl į mano žemę nusileido
Juoda nuo suodžių savastis pelenės?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą