Yra knygos, kurias perskaitai vienu prisėdimu, pagalvoji, kad, aha, neblogai parašyta, ir padedi į šoną. Ir yra knygos, kurias skaitai iš lėto, po kelis puslapius, nes negali kitaip - reikia tai, kas perskaityta, gerai permąstyti, pasitarti su savimi ir nuspręsti, kurioje barikadų pusėje būčiau aš, kokią nuomonę palaikyčiau, ir, apskritai, ką aš apie tai galvoju. Tokia man buvo ir šioji knyga - Charles Ferdinand Ramuz "Adomas ir Ieva", nusipirkta už bene du eurus ir nustebinusi savo universalumu.
Tai knyga nekišanti savo nuomonės apie religiją, nors parašyta biblijiniais motyvais - Ievos ir Adomo išvarymu iš Edeno sodo. Ir vis dėlto skaitytojui paliekama laisvė rinktis, kaip jis tą išvarymą traktuos - ar kaip prakeiksmą (senojo Gurdu požiūris), ar kaip galimybę pradėti gyvenimą iš naujo (Bolomėjaus požiūris).
Bolomėjus kenčia - jį paliko dar dvidešimties metų neturinti žmona. Jis jos ieško ir laukia grįžtančios, iš sielvarto apleidžia savo namus ir sodą. Tačiau jis nėra vienišas. Pats gerai nesuprasdamas kodėl, vis grįžta į ponios Šapos ir jos dukterų užeigą, kurioje jį aptarnauja panelė Lidija. Ji myli Bolomėjų, nors, atrodo, šis nieko nepastebi. Jis paskendęs savo kančioje, ieškojime, tik dar nežino, kad ieškoti neverta. Užtai Lidija tai žino ir atsargiai, nespausdama, priartėja prie Bolomėjaus. "Reikia pasitenkinti trupučiu, mažyčiu truputėliu... [...] Imi, ką gauni" sako ji ir ima, ir mokina imti Bolomėjų, nes juk visos moterys panašios, kaip ir visi vyrai.
Ir Bolomėjus atsigauna: suremontuoja namus, atgaivina ir aptveria sodą. Viskas dėl pabėgusios žmonos, tiki jis. Kai ši sugrįš ir pamatys, kaip puikiai jis viską sutvarkė, nebenorės daugiau pabėgti. Tačiau Lidija žino geriau. Ji žino, kad nereikia priešintis tokiam vyro įsitikinimui, kad geriau palaikyti, padėti, palaukti. Uždraustas vaisius jau paragautas, jis jau jos, tik dar pats gerai nesupranta. Bet supras. Tikrai supras. Nes juk sodą tvėrė tikrai ne dėl Adrienos (nors tuo šventai tikėjo), o dėl jos, Lidijos, nes tai ji - tikroji Bolomėjaus Ieva, o jis - tikrasis Lidijos Adomas.
Puikus skaitinys vis dar aktualia tema, nes mes vieni negalime - kūnas šaukiasi kūno, siela - sielos. Taip jau yra. Taip visada buvo ir bus. Tai ir nesipriešinkim. Skaitykime CH. F. Ramuzo "Adomą ir Ievą", mėgaukimės išskirtiniu stiliumi ir įdomiomis mintimis. Juo labiau, kad identifikuotis su personažais labai lengva, nes nei laikas, nei erdvė nėra įsprausti į konkretaus laikmečio rėmus. Istorija galėjo nutikti bet kada ir bet kur, net man ar tau, todėl nevaržo ir nekliudo jokiomis papildomomis istorinėmis detalėmis. Skaitai ir jautiesi savas, toks savas, kad gali matyti Blomėjaus akimis, vaikščioti po jo sodą ir net galvoti jo mintimis, kol užverti knygą ir sugrįžti prie savųjų. O sugrįžti neįmanoma, nes knyga užmezga su tavimi dialogą, kurį dar ir dienų dienomis po perskaitymo rutulioji toliau, nes idėjos, suguldytos knygos puslapiuose, kaip koks tortas "Napoelonas" su kiekviena papildoma diena vis labiau subręsta ir pažeria vis kitokių, geresnių, įdomesnių minčių.
Taigi, skanaus!
I. Vito 😉
