Dar vienas savaitgalis - šuniui ant uodegos. Lyg tas šuo tyčia ima maltis mano namuose vos tik atėjus šeštadieniui, šluoja visa su savo uodega ir paskui pabėga. Keistai lipni ta jo uodega - net mano ego įsivėlė į gaurus kaip koks kadagys ir pradingo. Visa pradingo. Negaliu atsikratyti jausmo, kad ir aš pradingau.
Kodėl gyvenu šitaip? Kodėl savaitgaliais taip atsipalaiduoju, kad net pametu gyvenimo prasmę? Sunkiai alsuodama sėdžiu sekmadienio vakarą ant kėdės ir matau, kaip mano gyvenimo laikrodis šviesos greičiu prasuko 72 valandas. Cak ir jų nebėra. Galvoje dūzgia bitės, ieškodamos medaus, bet medaus nėra, nes nėra žiedų. Nieko nėra.
Valgau žaliąjį kokteilį (įpyliau per mažai vandens), kad bent jau fiziškai jausčiausi žvalesnė. Kajeno paprika degina burną, šildo vidų. Žalėsiai leidžiasi manimi žemyn, pildo ir valo, gelbsti mane, nors kad išgelbėtų reikėtų valgyti jų daug daugiau - tonomis, arbe bent jau tiek, kiek sveria manyje tvyranti tuštuma. Aš ir valgau, tiesa, tik tiek, kiek telpa į vieną pusės litro puodelį, bet jaučiu, kaip žalėsiai nudažo mano vidų žaliai. Gal į genijų ir nepavirsiu, gal tik į kokią karvę, bet karvė geriau negu višta ar žuvis. Karvė turi keturis skrandžius - daug daugiau vietos žalėsiams, daug daugiau vietos žaliai sielos spalvai.
Prisimenu rytinį pasivaikščiojimą su šeima. Kokie sodriai žali buvo lapuočiai, augą šalimais keliuko, kuriuo traukėme upeliuko link. Keliukas siauras, medžiai aukšti, jų lapija tanki tanki, lyg ir tankesnė nei buvo pernai, nei buvo kada nors anksčiau, šviesos nepraleidžianti, apgaubianti mus lyg didelis, žalias glėbys, lyg vienas iš karvės skrandžių, kuriame kvepia žydinčiais aronijų krūmais.
Žalia spalva - laisvė ir laimė viename, nesustabdoma, nes, nori tu ar ne, teka pro akis į tave ir skleidžiasi šviežios žolės kvapais su raudonomis, gležnomis aguonomis, siūbuojančiomis tuo pačiu ritmui vėjui pučiant ir vis tiek neiškeičiančios savo raudonos į daugumos žalią. Individualumas ir pievoje lieka individualumu. Aguonos - pievos karalienės, nes jos raudonos.
Ir aš užsimanau būti raudona, nes, kas gi nenori būti karaliene. Bet raudona man tinka tik tada, kai aplinkui žaliuoja aukšta žolė. Kai žalios per mažai, turiu būti pati žalia, brandinti žiedą, laukti saulės ir lietaus, gal dar tinkamo mėnulio, žvaigždžių konsteliacijos ir tada... tada imti ir žydėti iki išprotėjimo, nes juk reikia išnaudoti progą, kuri neretai būna ta vienintelė, tokia vienintelė, kad ją praleidus taip ir nuvystama amžiams. Nes, visi gerai žinom, lemtingą akimirką laikas gali būti greitesnis ir pats už save. Tik, cak, ir jau šaukštai po pietų arba šuniui ant uodegos. Čia jau kaip kam priimtiniau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą