Raudonai šviečia dangus per lietų,
Lyg Vaivos rykštė kraujuoti pradėtų,
Nors kas gi kraujuoja, kai žaizdos užgiję,
Kai skausmą vijokliai taikos apsiviję.
Bet šviečia dangus raudonai per lietų -
Ašaros ašarom Dievo raukšlėto,
To, kurs prie žvyrkelio siauro, dulkėto
Ant kryžiaus sūnui parinko vietą,
To, kurs jau žino - žmogaus nepakeisi:
Nei jam atleisi, nei jį nuteisi.
Žmogus kaip mažas, gajus kenkėjas
Graužia ir čiulpia kur koją padėjęs,
Kol nieko nelieka - tuščiaviduriai
Žemė, mėnulis, saulės liežuviai...
Suskirdusi oda ant Motinos rankų, -
Žindame kraują - krūties neužtenka!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą