vasara mane it mažą vaiką
įsupo į bijūnais kvepiančią skarą
žalią žalią
austą iš sukrautų liepos žiedų
ąžuolo lapų
neprinokusių trešnių
vikšrelių ir amarų
ridikėlių žalėsių
svogūnų laiškų
ir agurkų
nėra kitos spalvos vasarą
tik vešli žalia
prisisunkianti drėgmės per lietų
atgyjanti ir kvepianti
kaip kvepia ką tik nušienauta žolė
kaip kvepia vėjas
lakstąs po nokstančių javų laukus
kaip kvepia upokšnio drėgmė
samanos
ir vandens lelijos kūdroje
vasara primena gyvenimą
neleidžia miegoti
verčia laistyti svyrančias pelargonijas balkone
šildo ir šildo
riaumodama ir blyksėdama
versdama kamuolinius debesis
it išplaktus kiaušinių baltymus pyrago tešloje
lyja kai reikia ar kai nereikia
pagauna ir sūpuoja
užmiršusi savo fėjišką prigimtį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą