O kas ta laimė?

- Esi laiminga? Tu tyli.

- O kas ta laimė? - sakai mąsliai.

Mums virš galvų - auštai, toli -

Iš lėto sklando du pesliai.

Ir mūsų mintys ten, pas juos,

Sukas ratu tiesiais sparnais.

Viltis joms siūlą išvynios -

Skraidys it platūs aitvarai.

- Ar tau vis tiek, kad nežinai,

Kas ji tokia? - ir vėl kalbu.

- O kam žinoti? Paprastai

Juk myliu, dirbu, gyvenu.

Ir pasitenkinu rasoj

Ant smilgos ryto saulės blyksniu,

Kamanės ūžesiu dienoj

Ar netikėtu žaibo žybsniu.

Taip gera nieko nenorėti,

Nes viską jau ir taip turi...

- Esi laiminga... - tariu ir skėtį

Tuoj pat išsiskleidžiu. Sūri

Lietaus dulksna nukrinta

Ant mūsų paslėptų galvų, -

Tai mano laimė surakinta

Vėl gedi laisvės šviesių spalvų...